Asta Petraitytė-Briedienė: „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio palikimas ir pamokos

Gru 22, 2020 | Naujienos, Skaitiniai

1923 m. prasidėjusi diplomato, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio (1898-1983) karjera truko 60 metų. Koks palikimas ir pamokos mums ir jam pačiam?

Užsienio reikalų ministro pareigas S. Lozoraitis ėjo kiek daugiau nei keturis metus (1934-1938 m.). Šis paskyrimas jam buvo staigmena, dėl to jis galėjo net lažintis. Praėjus lygiai trims mėnesiams po paskyrimo, 1934 m. rugsėjo 12 d. S. Lozoraitis pasirašė taip vadinamą Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį kartu su kolegomis: bendraamžiu Latvijos generaliniu sekretoriumi Vilhelmu Miunters ir Estijos užsienio reikalų ministru Juliusu Seljama. Sutartis buvo pasirašyta Ženevoje, kaip pasitikėjimo Tautų Sąjunga ženklas[1]. Žvelgiant retrospektyviai, Sutartis svarbi buvo ne vien todėl, kad ja remdamiesi trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai nuolat palaikė ryšius, susitikdavo du kartus per metus paeiliui vienoje iš sostinių, tardavosi, diskutuodavo, bet dar svarbiau, kad Sutartis galiojo ir po 1940 m. vasaros, kai sovietai užėmė visas tris Baltijos šalis, nes ji buvo pasirašyta dešimčiai metų, o 9-tasis jos straipsnis skelbė: „ji bus pratęsta tyliu sutikimu, kol nustos galios, vieniems metams išėjus po vienos susitariančių šalių atsisakymo nuo jos“[2]. Suprantama, kad 1940 m. liepos 1-2 d. d. prosovietinių Latvijos, Estijos ir Lietuvos „liaudies vyriausybių“ posėdžiuose priimti nutarimai nutraukti Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį buvo niekiniai. Tad bendrai veikdami, jau netradicinės diplomatijos sąlygomis, keliose užsienio valstybėse išlikę Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai tęsė savo tarnybas, o tarpusavio santykiuose rėmėsi minėta savo šalių pasirašyta Sutartimi.

Lozoraitis buvo vienas iš iniciatorių minėti Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo 20-ąsias, 35-ąsias metines. Ir tai buvo daroma okupuotų Baltijos šalių diplomatams rengiant bendras konferencijas, paskaitas, susitikimus su žurnalistais, leidžiant bendrus komunikatus. Taip norėta parodyti ne tik diplomatų vieningumą (juk buvo ištikti bendros nelaimės ir nebuvo anuomet juos skaldžiusio „pleišto“ – „Vilniaus klausimo“). Diplomatai siekė tarptautinės politikos ir visuomenės dėmesio, norėjo dar labiau išjudinti savus tautiečius emigracijoje kovai už savo šalių išlaisvinimą ir tikėjosi suteikti vilties okupuotoms tėvynėms. Tačiau, kaip pastebėjo buvęs Latvijos diplomatas Arnolds Skrebers – minėdami Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį diplomatai galėjo atsidurti gana keblioje padėtyje, „jeigu koks žurnalistas paklaustų, ar Baltijos Santarvės partneriai laikėsi vieningai, kai sovietai primetė nepuolimo sutartis, o paskum mus okupavo? Išėję taip, kad sovietai mus susėmę vieną po kito.“[3] Priminsime, kad su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį Estija pasirašė 1939 m. rugsėjo 28 d.[4], Latvija – po savaitės, spalio 5 d., Lietuva – spalio 10 d. (Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis). S. Lozoraitis šiuo klausimu buvo tvirtos nuomonės: „Sovietų agresija buvo smurto aktas, kuriam mes nedavėm mažiausio preteksto ir kurs buvo įvykdytas laužant ir sutartis, ir teisės normas bei moralės taisykles. Kad jis buvo Sovietų šaltai premedituotas įrodo ir ta aplinkybė, kad agresija prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją buvo atlikta dviem etapais. 1939 metų rugsėjo ir spalių mėnesiuose Sovietų Sąjunga, grasindama ginkluota intervencija, primetė mums vadinamas savitarpės pagelbos sutartis ir 1940 metų birželio mėnesį įsiveržė į mūsų kraštus, juos visiškai okupuodama.“[5] S. Lozoraitis teigė, kad tai buvo pirmas sovietams užpuolant Europą etapas[6], o, remiantis paties diplomato patirtimi, Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis, jo konstatavimu – „mūsų neapsaugojo“[7].

Lozoraičio, kaip Užsienio reikalų ministro, biografijoje buvo dar vienas skaudulys – Lietuvos-Lenkijos santykiai. Už diplomatinio dialogo su Lenkija paieškas S. Lozoraitis buvo ne kartą apklijuotas prolenkiškomis etiketėmis. Kaip žinia, 1938 m. kovo 17 d. Lenkija įteikė ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Tačiau S. Lozoraitis savo nuostatų, kurias perėmė ir jo sūnus S. Lozoraitis (jaunesnysis) nepakeitė. Cituojant pastarojo žodžius, sakytus 1992 m., „tu gali plieno valią turėt ir plieno kumštį, bet visuomet įdėk į aksominę pirštinę, rusas yra vis tiek mūsų, kaimynas, su juo reikia gyvent ir su juo reikia turėt santykius, ir su juo reikia prekybą, ar tau patinka, ar nepatinka.“[8] Kitaip tariant, ir su nuožmiausiu priešu reikia kalbėti. Kumščiu į stalą S. Lozoraitis trenkė tik kartą – kai sovietai pareikalavo Lietuvos pasiuntinybės Romoje ir jis jos šiems niekada neatidavė, pastato raktus perdavė Italijos užsienio reikalų ministerijai[9].

Dar dvi svarbios S. Lozoraičio pamokos: tai 1939 m. lapkričio 21 d. taip vadinamas Trijų pasiuntinių memorandumas, parengtas jau po paminėtos Sovietų Sąjungos ir Lietuvos spalio 10 d. pasirašytos Savitarpio pagalbos sutarties. Memorandumą dėl Lietuvos egzilinės vyriausybės, dėl diplomatinio korpuso užsienyje, dėl lėšų, jei kraštas būtų okupuotas, parengė tuomet jau Romoje rezidavęs S. Lozoraitis kartu su kolegomis, rezidavusiais Londone Broniu Kaziu Balučiu ir Paryžiuje Petru Klimu[10]. S. Lozoraitis memorandumą pats atvežė į Kauną, kreipėsi ne vieną kartą į Užsienio reikalų ministeriją dėl jo įgyvendinimo. Tačiau įgyvendintas buvo tik vienas jo punktas: 1940 m. birželio 2 d. Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio išsiųstoje Lietuvos diplomatams vieno lapo apimties telegramoje buvo įrašytas dar vienas sakinys: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“[11]. Po kelerių metų JAV rezidavęs Lietuvos pasiuntinys Povilas Žadeikis neslėpė nuostabos dėl S. Lozoraičio įžvalgumo ir planų, deja, kurie liko be atsako[12].

Minėta, kad Užsienio reikalų ministru S. Lozoraitis buvo ketverius metus. Lietuvos diplomatijos šefo pareigas jis ėjo daugiau kaip 40 metų, iki mirties 1983 m. gruodžio 24 d. Šaltasis karas ir mirtys retino lietuvių diplomatų postus ir gretas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sulaukė tik trys jo kolegos, su kuriais jis dirbo dar iki 1940 m., o šie dirbo ir po 1990-ųjų (dr. Stasys Antanas Bačkis, Anicetas Simutis, Vincas Balickas). S. Lozoraitį pažinoję pabrėžė, kad jis turėjo talentą išlaikyti, sutelkti kolegas diplomatus, nežiūrint finansinių ir psichologinių sunkumų, davė toną visos diplomatinės tarnybos oriai laikysenai ir išsaugojo jos mundurą švarų. Svarbiausia – buvo išsaugotas valstybingumo kontinuitetas. Cituojant paties S. Lozoraičio žodžius apie Lietuvos diplomatinę tarnybą: „ginti lietuvių tautos teises ir dirbti Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymui, kas yra mums vyriausias įstatymas ir vienintelė mūsų egzistencijos prasmė“[13].

Skaitant S. Lozoraičio viešų kalbų tekstus, interviu ar privačią korespondenciją, galima pastebėti, kad jis nedarė atskirties tarp lietuvių krašte, ir lietuvių emigracijoje. Pastebimas didesnis dėmesys lietuviams krašte tik todėl, kad jie buvo nelaisvėje. Į susiskaldžiusius politikuojančius lietuvius išeivijoje S. Lozoraitis žiūrėjo paprastai: svarbiausia pačiam neapsirgti, kai kiti serga ir negydo gyvenimo negerovių[14]. Didžiausias savo viltis S. Lozoraitis dėjo į jaunąją kartą.

Gindamas Lietuvos interesus S. Lozoraitis nevengė kritikuoti tarptautinę situaciją, o sovietų okupaciją krašte atvirai vadino neteisybe ir absurdu, kurie nesuderinami nei su teisingumu, nei su sveiku protu. Pasak diplomato, „sovietai negali išlaikyti nepadarę periodiniai kokio agresinio žingsnio, sukeliančio pasaulio nerimą ir priešingas sovietams nuotaikas“[15], o tai pasitarnauja Lietuvos laisvės bylai. Tai žodžiai pasakyti 1968 m. rudenį, po Prahos pavasario. Būtent žodis buvo S. Lozoraičio ginklas ir ne tik kovojant už Lietuvos laisvę. Nes nepakanka dėkoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms už krašto okupacijos nepripažinimą, o reikia dėtis į bendrą kovą su ja prieš sovietinį smurtą ir propagandą. Pasak S. Lozoraičio, blogis mėgsta tylą, tad reikia kalbėti, neleisti sovietams skleisti melą, versti, pratinti pasaulį susitaikyti su įvykdytu ar vykdomu jų smurtu, užmiršti jų padarytas skriaudas. Kitaip tariant, tarptautinės situacijos vienu mostu nepakeisi, bet nuolaidžiauti smurtui ir neteisybei, tylėti yra nusikaltimas. Reikia dalykus vadinti tikrais vardais – okupuota Lietuva yra okupuota, Sovietų Sąjunga yra agresorė, kuri nesusitvarko savo kieme, kitaip tariant, gerbti lietuvį ūkininką, bet kolūkį vadinti kolchozu[16].

Kalbėti apie S. Lozoraičio, kaip užsienio reikalų ministro ir Lietuvos diplomatijos šefo veiklą ir kovą galima daug ir tai daryti reikia. Nes į klausimą ar sunku tokias pareigas eiti, S. Lozoraitis atsakė, „kad jo darbas nėra sunkus, nes nėra sunki atlikti jokia pareiga, kol esi įsitikinęs reikalo teisingumu.“[17] Tai ne tik diplomato, bet ir valstybininko atsakymas.

[1] Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio juodraštinis lapelis su pastabomis, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 134, l. 62.
[2] Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis, Vyriausybės žinios, 1939 m. spalio 17 d., nr. 669, p. 649-642.
[3] Alberto Geručio raštas Lietuvos diplomatinės tarnybos šefui Stasiui Lozoraičiui, 1954 m. rugsėjo 5 d., Bernas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 668, ap. 1, b. 134, l. 27.
[4] Plačiau apie tai: Ilmjärv, Magnus, Estijos užsienio politika 1939-1940 m. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Estijos paklusimas 1939 m. rugsėjo mėnesį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2004. Prieiga per internetą: http://genocid.lt/GRTD/Konferencijos/magnus.htm
[5] Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio kalba, pasakyta Baltijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties 20-ties metų sukakties minėjimo proga, 1954 m. rugsėjo 12 d., Strasbūras, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 134, l. 49-51.
[6] Lietuva, Latvija ir Estija neturi būti laikomos mirusiomis, Dirva, 1962 m. liepos 25 d., nr. 85, p. 1, 3.
[7] Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio juodraštinis lapelis su pastabomis, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 134, l. 62.
[8] Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir 5galiotojo ambasadoriaus Jungtinėse Amerikos Valstijose Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) interviu, Alfred Erich Senn, 1992 m. gegužės 26 d., S. ir S. Lozoraičių muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas.
[9] Petraitytė-Briedienė, Asta, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Versus aureus, 2012, p. 54-55.
[10] Trijų pasiuntinių 1939 m. lapkričio 2 d. memorandumas užsienio reikalų ministeriui, Metmenys, 1979, kn. 37, p. 156-170.
[11] Petraitytė-Briedienė, Asta, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940-1983), Versus aureus, 2012, p. 377-378.
[12] Plačiau apie tai: ten pat, p. 46-48.
[13] Čekienė, Emilija, Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui 70 metų, Dirva, 1968 m. lapkričio 13 d., nr. 112, p. 1-2.
[14] Zvr, Min. S. Lozoraitis Detroite, Dirva, 1956 m. liepos 19 d., nr. 29, p. 2.
[15] Čekienė, Emilija, Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui 70 metų, Dirva, 1968 m. lapkričio 13 d., nr. 112, p. 1-2.
[16] Lozoraitis, Stasys, Aiškių dalykų paaiškinimas, Dirva, 1962 m. rugpjūčio 22 d., nr. 97, p. 1.
[17] Zvr, Min. S. Lozoraitis Detroite, Dirva, 1956 m. liepos 19 d., nr. 29, p. 2.

« Grįžti atgal

Kategorijos

  • Uncategorized @lt (1)