Diskusija apie situaciją Sakartvele: Lietuvos požiūris

Kov 12, 2021 | Naujienos, Renginiai

Kovo 4 dieną Rytų Europos studijų centras organizavo diskusiją, skirtą aptarti politinę situaciją Sakartvele, susidariusią po šalies opozicijos lyderio Nikanoro Melijos suėmimo. Diskusijos metu Lietuvos inistitucijų atstovai, bei akademikai pateikė įvairias nuomones apie tai, kas, jų nuomone, lėmė šią valdžios krizę ir kaip partneriai Europoje ir už Atlanto galėtų padėti ją spręsti.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Sakartvele Andrius Kalinda.

A. Skaisgirytė: Šiuo metu Sakartvele vyrauja emocinga atmosfera, iš jos kyla daug neracionalių sprendimų, tad kaip problemų sprendimo priemonė konstruktyvus dialogas yra būtinas. Konstruktyvų dialogą šalyje inicijuoti bandė Europos vadovų tarybos (EVT) pirmininkas Charlesis Michelis, ir mes tikimės susitarimo iki kovo 15 dienos. Galimybė, kad ši krizė nebus išspręsta konfliktuojančių pusių susitarimu, turi nemažą kainą, nes ji parodytų, kad Sakartvele nėra tokio suvokimo apie teisės viršenybę ir demokratiją, kurio reikia, kad šalis galėtų tapti ES ir NATO nare. Taigi tai padidintų Sakartvelo izoliaciją.

Iš tikrųjų yra tokia įdomi tendencija: kai tik Rytų partnerystės šalys prakalba apie europinę ar transatlantinę integraciją, įvyksta kažkas negero. Pavyzdžiui, kai Sakartvelas 2008 m. panoro tapti NATO nariu, prasidėjo karas su Rusija. Kuomet Ukraina ketino pasirašyti asociacijos sutartį su ES, taip pat prasidėjo karas su Rusija. Tad geopolitinis aspektas yra svarbus, nors aš manau, kad situacija Sakartvele yra kiek subtilesnė.

Politinė krizė Sakartvele neišsispręs eliminavus vieną oligarchą, nes jos priežastys yra kur kas gilesnės, susijusios su pilietinės visuomenės ir politinių institucijų raidos problemomis. Išspręsti šią krizę yra tos visuomenės darbas – tai yra kartvelų laikas priimti sprendimus. O mes turime pasakyti kartvelams, kad jie politines krizes turi spręsti dėl savęs, dėl savo raidos. Jie turbūt tą padarys, bet tai užtruks nemažai laiko. Tam, kad ši raida vyktų aktyviai ir sėkmingai, mes turime bendrauti su Briuseliu ir Vašingtonu. Mes turime daryti viską, kad neprarastume Sakartvelo ambicingame Rytų partnerystės plane bei kelyje į ES ir NATO.

D. Jakniūnaitė: Ši politinė krizė yra jau anksčiau matytų įvykių pasikartojimas. 2020 metų antroje pusėje opozicija nusprendė nedalyvauti parlamento darbe, o tai iš dalies lemia jos suaktyvėjimą dabar. Ilgalaikė politinio elito susipriešinimo situacija, vyraujanti nuo 2012-ųjų, tarsi neleidžia naujoms, mažesnėms politinėms jėgoms išpopuliarėti, o turint minty kartvelų įprotį audringai spręsti konfliktus, tai neprisideda prie situacijos stabilizavimo.

Problemos Sakartvele yra labai senos: tai teisėsaugos politizavimas, neformalus Bidzinos Ivanishvillio valdymas, neskaidri politinė sistema, valstybes resursų manipuliavimas savais tikslais. Šios problemos vis stiprėja, tad man neaišku, kodėl buvo nuspręsta sukelti šį konfliktą. Dalį šios krizės galima paaiškinti asmeninių sąskaitų suvedinėjimu. Žinoma, tai teikia galimybę užsienio jėgoms daryti spaudimą Sakartvelui, nes kitaip niekam viešojoje erdvėje tai nerūpėtų. Verta atkreipti dėmesį ir į pačius rinkimus. Juose buvo labai daug pažeidimų, bet tarptautiniai stebėtojai juos vis vien laiko legitimiais. Būtent tai šiek tiek deligitimuoja tam tiktus opozicijos pasisakymus.

Lietuvos užsienio politikoje šiuo klausimu pastebime institucinę konkurenciją, tačiau ji nekeičia Lietuvos pozicijos – veikiau parodo mūsų vidaus įtampas. Turiu pripažinti, kad jokios tarpininkavimo akcijos kol kas nepavyko. M. Sakašvilio eros metu Sakartvelui nebuvo skiriama pakankamai kritikos, tad dabar reikia sukurti pasitikėjimo elementą, o tada bus galima griežtai kalbėti. Kol nėra pasitikėjimo, išlieka atotrūkis, ir griežtumas gali būti suprastas kaip iššūkis.

Ž. Pavilionis: Rusijos režimo pinigų įtaka yra gaji ir Sakartvele, ir Moldovoje, o jeigu mes norime, kad šios šalys kada nors taptų NATO narėmis, turime įvardinti, kad šešėliniai pinigai turi griaunančią įtaką šiose šalyse. Turime klausti apie tokių pinigų šaltinius. Mes esame linkę išlyginti svarstykles, sakydami, kad abi pusės kaltos. Atviriau kalbėkime apie oligarchų įtaką ir kas ką valdo Sakartvele. Visas šios šalies politinis spektras kenčia nuo tokių didelių ir nešvarių pinigų.

Kalbant apie morkas ir bizūnus, tai Sakartvelo atveju reikia jų abiejų. Mums reikia taikyti tokį bizūną, kurį, stojant į ES, mums taikė skandinavai. ES nemoka dirbti su bizūnu, tad skambinkime Vašingtonui, nes amerikiečiai žino, kaip tai daroma. Man nepatinka mūsų pozicija, kai mes bijome būti griežti. Tai mus privedė iki neatsižvelgimo į tam tikras problemas M. Sakašvilio valdymo pabaigoje. Nors D. Trumpo administracijai nepavyko pasiekti, kad demokratija Kaukaze įsitvirtintų,  pokytis šalyje vis tiek bus. Taip, opozicijos partijos nedalyvauja parlamento veikloje, tačiau kaip jiems grįžti į parlamentą, kai dingo 3 procentai balsų, kurie galėjo lemti opozicijos pergalę?

Jeigu Vakarų valstybės oficialiuose pareiškimuose N. Melijos suėmimą vadina pasikėsinimu į žmogaus laisvę, tai ir mes būkime griežtesni ir kalbėkime atvirai. Jeigu mes neskambinsime varpais, tai ir Vašingtonas turbūt neskambins varpais. O jeigu skambins, tai mums reikia įsitikinti, kad nebūsime neteisingoje pusėje gindami nusikaltėlius. Mes turime kalbėti su Vašingtonu, nes esame tarpininkai ne tik ES ir Sakartvelo santykiuose, bet ir Sakartvelo ir JAV santykiuose. Amerikiečiai turi pagalbos instrumentus, mums tereikia užsiminti apie tai viešai.

A. Kalindra: Europos vadovų tarybos įsitraukimas yra beprecedentis, jis atnešė daug vilties kartvelams ir tarptautinei bendruomenei. Jaučiamas didesnis JAV įsitraukimas į Sakartvele vykstančius procesus, o opozicija įsipareigojo susilaikyti nuo protestų akcijų iki kovo 20 dienos. Kalbant apie rinkimus, dėl įvairių reikalavimų kartvelams nepatinka rinkiminė sistema, tad net jei pavyktų suorganizuoti naujus rinkimus, sunku pasakyti, ar visi būtų patenkinti ir ar rinkimų rezultatai būtų pripažinti.

Vidaus politikos ir regioninis kontekstas taip svarbūs bandant suprasti šią krizę: Sakartvelas jaučia didelį spaudimą įsitraukti į 3 + 3 formatą, per metus šalies BVP nukrito 11 procentų, balandį Sakartvelas turi išpirkti dar vieną obligaciją, ir šalies kol kas dar nepasiekė nei viena vakcina. Šios aplinkybės atsigavimą šalyje apsunkina, tačiau  pasitikėjimo kreditas Baltijos valstybėmis ir Lenkija išlieka labai didelis, tad mes galime padėti tarpininkaudami.

Turime įdėmiai stebėti šiemet vyksiančius savivaldos rinkimus – jei opozicija nedalyvaus šiuose rinkimuose, tuomet esminis iššūkis bus – kaip nedevalvuoti Sakartvelo europinės ir transatlantinės krypties. Mano nuomone, lyderystė gražiausiai atsiskleisti gali jaunime. Jie yra nusivylę šita nuolatine kova ir aktyviai eina į politiką. Galbūt tai ir bus natūrali slinktis. Dar viena slinktis yra kartvelų diaspora. Ji daug pasiekusi, galėtų tapti vienijančia jėga.

M. Adomėnas: Sakartvelas yra išsikėlęs tikslą 2024 m. pateikti narystės ES paraišką. Trio formatas yra labai svarbus, jis duoda trauką Armėnijai. Sakartvelas Kaukaze yra jėga, kuri į europinę kryptį traukia ir kitas mažiau proeuropietiškas šalis. Sakartvelo praradimas būtų didelis smūgis integracijos perspektyvai, nes būtent šioje šalyje padaryta didelė pažanga. Mes visada keliame klausimus apie reformas, pažangą, rinkimų reformas, svarstome teisėsaugos nešališkumo klausimus. Mes nuolat skatiname dialogą, tai yra dalis mūsų ilgalaikės užsienio politikos perspektyvos.

Svarbu išsaugoti galimybę kalbėti su visa Sakartvelo visuomene, o tam reikia neįsitraukimo į šalies vidaus konfliktus ir gebėjimo tuos konfliktus matyti iš visų pusių. Mes turime suvokti labai sudėtingą kontekstą – tai aktyvi Rusijos veikla ieškant būdų sukiršinti. Stačiatikių bažnyčia įneša sudėtingumo, nes matomas vertybių nesutapimas; kylantis Turkijos vaidmuo didina kitų polių reikšmę, o dėl Turkijos, Irano ir Kalnų Karabacho Sakartvelo buvimas tarp Rytų ir Vakarų tampa vis sudėtingesnis. Tokių aplinkybių kontekste labai svarbu palaikyti nuoseklų, santūrų ir gilų dialogą su Sakartvelo visuomene. Buvo šiek tiek užsiminta apie sankcijas Sakartvelo valdantiesiems. Reikia pabrėžti, kad jos šiuo metu nėra svarstomos – nežinau, kas turėtų atsitikti, kad įvestume sankcijas Rytų partnerystės šalims. 

Reikia neleisti Sakartvelo europinėms ir transatlantinio suartėjimo galimybėms žlugti dėl viso Kaukazo regiono padėties. Norint neleisti šioms galimybėms žlugti, reikia įvertinti kartvelų pažangą ir leisti jiems nuspręsti patiems. Norint paaiškinti šią krizę, reikia suvokti milžinišką susipriešinimą visuomenėje ir tarp skirtingų politinio elito atšakų. Man atrodo, kad tas geopolitinis  momentas yra naudojamas kaip vėliava  politiniuose konfliktuose, tačiau pirminė kova yra politinio elito nematymas, kaip galima dirbti su savo oponentais.

Sprendimo būdą šiai krizei išspręsti turi rasti pati Sakartvelo visuomenė, o bandymas tą sprendimą surasti užsienyje gali būti netvarus ir laikinas. Tą sprendimą galima atvesti iš šalies, galima priversti juos atlikti kažkokius specialius veiksmus, bet tą pačią akimirką, kai mediatoriai išvažiuos, viskas gali sugrįžti į ankstesnę politinių grupių konfrontacijos būseną. Mes galime tik padėti Sakartvelo visuomenei ieškoti vienijančių dalykų.

 

« Grįžti atgal

Kategorijos