Fiodoras Krašeninnikovas. Rusija 2021 metais: užsienio ir vidaus politika bei santykiai su Vakarais

Geg 23, 2021 | Naujienos, Publikacijos

Fiodoras Krašeninnikovas. RESC asocijuotasis analitikas

2021 metai Rusijoje prasidėjo protestais prieš grįžusio į šalį opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno areštą. Kremliaus reakcija į augantį dalies visuomenės nepasitenkinimą Vladimiro Putino valdymu tapo svarbiausiu Rusijos vidaus ir užsienio politikos veiksniu. Putinas bando demonstruoti vidaus ir išorės priešams savo nenumaldomą ryžtą nueiti labai toli ginant savo valdžią.

Pasaulis Putino akimis

Svarbu suvokti, kad Putinas žvelgia į pasaulį ir jo problemas labai specifiniu kampu. Pirmiausia jis įsitikinęs, kad Rusijos opozicija kone betarpiškai susijusi su Vakarų valstybėmis. Todėl, persekiodama pilietinius aktyvistus visoje Rusijoje, valdžia tarytum suduoda smūgį Vakarų agentams ir kartu verčia kankintis svarbius žmones Vašingtone.

Tad Rusijoje vykdomas opozicijos persekiojimas ir jo vykdytojams, ir organizatoriams, ir propaganda tikinčiai visuomenės daliai atrodo kaip priešprieša su Vakarais bei kone svarbiausias su jais kariaujamo karo frontas. Akivaizdu, kad ir žvalgyba bei diversijomis užsiimančių Putino specialiųjų tarnybų aktyvumas Vakaruose aiškintinas panašiai: jei jūsų agentai veikia mūsų šalyje, mes siųsime pas jus savo agentus.

Mintis, jog Rusijos piliečiai gali būti tiesiog nepatenkinti užsitęsusiu Putino valdymu ir blogėjančia ekonomine bei socialine padėtimi šalyje, atmetama: bet kuris nepatenkintas žmogus turi būti arba šnipas, arba papirktas, arba priešiškos propagandos ir Vakarų agitatorių apkvailintas.

Kitas Europą tiesiogiai liečiantis Kremliaus mitas yra Eusopos Sąjungos ir jos narių politinio subjektiškumo neigimas. Kremliuje laikomasi nuomonės, kad Europos šalys ir ypač jų vyriausybės yra JAV marionetės, vykdančios iš už Atlanto gautus įsakymus ir įgyvendinančios Vašingtono interesus.  Todėl Putinas neketina daryti jokių kompromisų nei su Rusijos vidaus opozicija, nei Europos šalimis – ir ypač Ukraina – užsienio politikos klausimais. Taip jis bando pademonstruoti ryžtą savo vienintelėms varžovėms – JAV, kurios, savo ruožtu, esą turėtų suvokti, jog nėra prasmės spausti Putino ir reikia su juo tartis – būtent Putinui priimtinomis sąlygomis.

„Naujoji Jalta”

Sąlygos, kuromis Putinas norėtų pabaigti priešpriešą su Vakarais, seniai žinomos ir sąlyginai vadintinos „Naująja Jalta”, nes Kremliaus siūlomas naujas pasaulio padalijimas panašus į tą, kurį fiksavo antihitlerinės koalicijos lyderiai Jaltos ir Potsdamo konferencijose 1945 m.

Pirmiausia Rusija turi būti pripažinta visaverte Vakarų, tiksliau – JAV, partnere. Antra, visos Vakarų pretenzijos Rusijos vidaus ir užsienio politikai turi būti atšauktos, o Putinui turi būti pripažinta teisė valdyti iki gyvos galvos ir perduoti valdžią tam įpėdiniui, kas jam atrodys to vertas, bei padaryti tai jo paties pasirinktu būdu. Trečia, turi būti pripažinta Rusijos įtakos zona, į kurią, žinoma, patektų NVS šalys ir iš dalies – buvusios SSRS respublikos, Varšuvos sutarties šalys bei buvę sovietų satelitai visame pasaulyje.

Vargu ar šioje schemoje Baltijos valstybės būtų okupuotos, bet akivaizdu, kad Putinas norėtų matyti Baltijos valstybių sostinėse jam palankias vyriausybes. Šito siekti jis ketina ne tiek tiesiogiai spausdamas Baltijos šalis, kiek iš naujo pasidalindamas pasaulį su JAV ir taip užtikrindamas, kad Vakarai bus priversti paaukoti savo įtaką šioms šalims.

Parama Putinui Rusijoje

Tam, kad galėtų tęsti savo avantiūristinę užsienio politiką, Putinui būtina sukurti tokį vaizdą, lyg jį palaikytų absoliuti Rusijos piliečių dauguma. Iš tikro jis neturi ir neturėjo didelio rusų palaikymo, apie kurį skelbia jo propaganda. Deja, labai sunku nustatyti, kokia dalis gyventojų iš tikro palaiko Putiną. Rinkimai, ypač prerzidento, vyksta specialiųjų operacijų režimu, dalyvauti juose leidžiama tik Putinui patogiems kandidatams, o rinkimų rezultatai įvairiais būdais koreguojami. Pasitikėti tokiais rezultatais galima tik tuo atveju, jei labai norisi tikėti Putinu. Nepriklausoma sociologija Rusijoje praktiškai sunaikinta. Maža to, abejonių kelia ir vakarietiškų visuomenės nuomonės aiškinimosi metodų taikymas faktinės diktatūros sąlygomis. Pirmiausia – neaišku, su kuo lyginant Putino reitingai yra aukšti: sisteminiai politikai su juo nesivaržo ir net jam pataikauja, o tikrieji opozicionieriai faktiškai paskelbti nusikaltėliais.

Antra, augantis teroras verčia Rusijos piliečius būti atsargesnius skelbiant savo politines pažiūras. Tai tapo ypač didele problema dabar, kai bet koks viešas pareiškimas palaikant Navalną gali būti prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Kaip tokiomis aplinkybėmis galima būtų tikėtis, kad sociologinė apklausa atskleis tikrąsias žmonių pažiūras? Teroro įbauginti žmonės yra įsitikinę, kad jų tapatybę lengva nustatyti pagal telefono numerį, ir nenori rizikuoti savo karjeromis bei šeimų narių normaliu gyvenimu, atsakydami nuoširdžiai į visuomenės nuomonės tyrėjų klausimus.

Vakarų elitai, politikai ir anaitikai jokiu būdu neturėtų sutikti su Putino propagandos peršama teze, skelbiančia, jog Putiną palaiko dauguma Rusijos piliečių. Ši tezė neturi jokių nepriklausomų pagrindimų, bet suteikia moralinę sankciją Putino diktatūrai – su visais iš to plaukiančiais padariniais vidaus ir užsienio politikai.

Visada, visais atvejais atrodytų logiškiau abejoti absoliučiai visais oficialiosios valdžios ar jos leidimą gavusių sociologinių bendrovių skelbiamais duomenimis apie visuomenės nuotaikas Rusijoje ir laikytis nuostatos, kad Putinas iš tiesų visai ne toks populiarus, koks norėtų būti. Teiginys apie totalų ir besąlygišką Putino populiarumą yra toks pat melagingas ir nepagrįstas, kaip ir visi kiti Kremliaus propagandos teiginiai. Tad kodėl būtent šį teiginį daug kas Vakaruose priima už gryną pinigą?

Sankcijos ir Putino perspektyvos 

Raktu, atveriančiu geresnio Rusijos visuomenės nuotaikų suvokimo galimybes, galėtų tapti Putino pranešimas Federalinam susirinkimui. Tai, kad didžiąją savo pranešimo dalį jis skyrė socialinėms problemoms bei žadėjo rusams įvairias išmokas ir pašalpas, liudija radikalius rusų visuomenės nuotaikų pokyčius, ypač kalbant apie lojalią visuomenės dalį. Iš Putino pasisakymo plaukia, kad jo rinkėjai gyvena blogai, neturtingai, ir vis labiau tuo nepatenkinti. Būtent todėl Putinui teko susitelkti į socialinės paramos gyventojams pažadus, tarp jų ir tiesioginių išmokų pažadą. Taip Putinas tiesiogiai susaistė savo politines perspektyvas su režimo pajėgumu vykdyti augančius socialinius įsipareigojimus vis labiau krentančių į akis ekonominių problemų fone.

Visa Rusijos vidaus politika susivedė į primityvią formulę: rinkimų išvakarėse Putinas duoda savo elektoratui papildomų pinigų iš biudžeto, šitaip pirkdamas jo balsus ir bendrą lojalumą. Jokios visuomenę mobilizuojančios ideologijos ar įkvepiančių šūkių Putinas tiesiog nebeturi. Militarizmas ir šovinizmas, žinoma, bus ir toliau išnaudojami propagandos, bet nei Putinas, nei jo aplinka, regis, nebesitiki, kad 2021 m. vien šūkiais bus galima įkvėpti net ir lojalias visuomenės grupes.

Kaip tik todėl galima tvirtai konstatuoti: tarptautinės sankcijos, suduosiančios jautrų smūgį ekonomikai ir valstybės pajamoms, smogs ir Putino režimui. Kai tik Putinas nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų gyventojams, pasikartos devintojo dešimtmečio pabaigos stuacija, atvedusi prie SSRS kracho.

Svarbus pažymėti, jog Vakarai vis dar neišnaudojo svertų, kuriuos jiems jau daugelį metų siūlo panaudoti Rusijos opozicija: pritaikyti didelio masto personalines sankcijas Putino aplinkai – turtingiausioms ir įtakingiausioms Rusijos šeimoms, tarp jų ir paties prezidento šeimai.

Pirmiausia Vakarai galėtų priversti sankcijų paveiktus oligarchus susimąstyti apie ryžtingus Putino nušalinimo veiksmus – idant išsaugotų savo kapitalus ir tarptautinius verslus. Antra, apsunkintų galimybę naudotis sankcijomis konsoliduojant Putino elektoratą. Putinas juk iš dalies remiasi neturtingais, piktais, nostalgiją SSRS atžvilgiu jaučiančiais žmonėmis, kurie kapitalizmą ir kapitalistus laiko blogiu. Sankcijos prieš milijardierius iš Putino aplinkos šiai visuomenės daliai sukels tik piktdžiugą, o bet kokie bandymai sukelti neturtingų ir išgyvenimu susirūpinusių žmonių užuojautą oligarchams turės aip tik atvirkštinį poveikį.

Išvados

Vakarų elitai turėtų suvokti, jog Rusijos užsienio ir vidaus politika yra viena nuo kitos neatsiejamos, ir negalima tikėtis sulaikyti Putiną visame pasaulyje ignoruojant visa tai, ką jis daro šalies viduje. Negalima tikėtis, jog Putino režimas grius pats, ir tereikia tiesiog sulaukti, kol tai įvyks. Pirmiausia tam gali prireikti daug daugiau laiko, nes pamažu skelbiamos Vakarų sankcijos palieka Putinui laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Antra, matydamas gan aiškias savo režimo griūties perspektyvas, Putinas gali ryžtis tokioms užsienio politikos avantiūroms, kurių žala Europai ir ypač jos rytinei daliai bus kritinė.

Vakarai turi tiksliai formuluoti bent jau sau patiems, kad jų tikslas – ne Putino sulaikymas, o jo pasitraukimas iš Rusijos valdžios bei politikos apskritai ir jo sukurtos sistemos demontavimas. Tai – pasiekiama, tačiau būtina derinti ryžtingas išorės spaudimo Putino režimui priemones su bet kokio pasipriešinimo jam Rusijoje palaikymu. Šiuo atžvilgiu svarbu visais lygioais ir visomis priemonėmis demonstruoti Rusijos piliečias ir ypač ekonominiam ir politiniam šalies elitui, jog atakuojama ne Rusija, o Putinas, ir kad jo nušalinimas nuo valdžios atves ne prie Rusijos valstybingumo žlugimo, o prie jos teigiamo transformavimo ir integravimo į Vakarų pasaulį.

« Grįžti atgal

Kategorijos