2020 m. lapkričio mėn. pasibaigęs Kalnų Karabacho karas parodė ne tik triuškinantį Armėnijos pralaimėjimą Azerbaidžanui: konflikto baigtis taip pat iliustravo augančias Turkijos ambicijas. Stodama į Azerbaidžano pusę Kalnų Karabache, Turkija pakeitė nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą Kaukaze – pirmą kartą po SSRS griūties regione atsirado veikėjas, galintis mesti iššūkį Rusijos turimam įtakos monopoliui.
Tokie Ankaros veiksmai Kaukazo regioninėje dėlionėje – išimtis iš įprastos taisyklės. Nors Turkija su Azerbaidžanu dalinasi bendra istorija, kalba ir kultūra, o abiejų valstybių politikai kartoja „viena tauta, dvi valstybės“ mantrą, ilgą laiką posovietinėje erdvėje Ankara siekė, jog santykiai su regiono valstybėmis nevestų prie kaktomušos su Maskva. Todėl 2000-ųjų pradžioje Turkijos elgesys regione apsiribojo abipusiai naudingų ekonominių partnerysčių mezgimu, į kurias bandyta įtraukti ir Rusiją.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį Turkija atsiskleidžia kaip savimi pasitikintis karinis veikėjas. Nuo 2010 iki 2019 m. valstybės išlaidos krašto apsaugai išaugo 86 proc., o šiuo metu apie 60 proc. ginkluotųjų pajėgų aviacijos ir gynybos arsenalo yra pagaminama pačių turkų. Augančius karinius raumenis papildant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano skatinamomis nacionalistinėmis nuotaikomis, sukuriama regimybė, kad turkams priimtina agresyviais veiksmais siekti statuso tarptautinėje politikoje. Dėl to nestebina, kad pastaraisiais metais Ankara aktyviai įsitraukia į Sirijoje, Libijoje, o dabar ir Kalnų Karabache rusenančius konfliktus, kur atsiranda skirtingose barikadų pusėse nei Rusija.
Iš minėtų karštųjų taškų Turkijos dalyvavimas Kalnų Karabacho konflikte Rusijai kelia daugiausiai iššūkių – Sirija bei Libija Kremliaus strategams nėra tokios svarbios kaip Kaukazo regionas. Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Afrikoje pasiekti rezultatai lyg vyšnia ant torto leidžia Rusijai dar kartą patvirtinti tarptautinei bendruomenei savo troškimą veikti pasaulio politikos tėkmę. Tuo tarpu Kaukazas Maskvai prilygsta „artimajam užsieniui“, kuriame įtakos išlaikymas reikalingas saugumo užtikrinimui.
Kaip tik saugumo idilę ir sudrumstė Turkija, pakeisdama ankstesnę politiką, kuria Kalnų Karabacho klausimą bandyta spręsti išskirtinai politinėmis priemonėmis, nesiimant karinių veiksmų. 2020 m. rugsėjo-lapkričio mėn. Ankara neapsiribojo Azerbaidžano palaikymo deklaracijomis ir aktyviai teikė karinę paramą Baku, kuri apėmė bepiločių orlaivių ir F-16 naikintuvų siuntimą, Turkijos karininkų teikiamas konsultacijas bei į konflikto epicentrą siunčiamus samdinius iš Sirijos. Turėdama Turkijos užnugarį, Baku vadovybė patikėjo savo jėgomis, kas, Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomone, „sukūrė galimybę įgyvendinti sėkmingą puolimą ir užkirto kelią užsienio jėgų trukdymui“.
Šis nusistovėjusio status quo pokytis nebuvo lauktas Kremliuje, pripratusiame prie Azerbaidžano ir Armėnijos santykiuose susiformavusio „stabilaus priešiškumo“, kai nė viena pusė neturi pakankamai instrumentų, kuriais būtų galima primesti savo valią. Toks kontekstas leido Maskvai užimti mediatorės poziciją deklaruojant neutralumą ir išlaikant gerus santykius su abiem valstybėmis.
Vis dėlto Turkijai į Kaukazą įžengus kaip kariniam žaidėjui, Maskvai išlaikyti neutralumą darėsi vis sudėtingiau. Susidariusi situacija tik didino Azerbaidžano ambicijas užimti kuo didesnę Kalnų Karabacho teritorijos dalį ir kėlė nepasitenkinimą Maskvos vykdoma politika Armėnijoje, kuri turimą karinį aljansą su Rusija suvokė kaip priemonę apsisaugoti nuo būtent tokio pobūdžio išpuolių.
Galiausiai Kalnų Karabacho karas užsibaigė Rusijos prezidento Vladimiro Putino suderėtomis paliaubomis ir susitarimu, kuriuo diplomatiniu lygiu Kremliui pavyko išsaugoti pagrindinio Kaukazo veikėjo statusą. Paliaubomis Rusija užsitikrino beveik 2 tūkst. taikdarių dislokavimą konflikto zonoje, o Turkija buvo apribota stebėtojos vaidmeniu.
Nepaisant to, R. T. Erdoganas galėjo būti patenkintas konflikto baigtimi, kurią prilygino „šlovingai Azerbaidžano pergalei“. Viena vertus, nuo šiol Rusija Kaukaze nebegali veikti vienašališkai ir priimdama sprendimus turi atsižvelgti į Turkijos pozicijas. Apie tai byloja neformaliai V. Putino ir R. T. Erdogano derintas paliaubų turinys, konflikto sprendimo procese sutariant apeiti Vakarų valstybes, kurios ESBO Minsko grupės rėmuose beveik 30 metų bandė normalizuoti Azerbaidžano ir Armėnijos santykius.
Kita vertus, Rusijos taikos palaikymo operacija nepaveikė Ankaros ir Baku dvišalių santykių suintensyvėjimo. Priešingai – pastaruoju metu Kalnų Karabache veikiantys rusų taikdariai susilaukia vis didesnio azerų nepasitenkinimo, o augantis neigiamas požiūris į Rusiją palydimas vis garsesniais svarstymais apie Turkijos karinę bazę Azerbaidžane.
Panašios tendencijos matyti ir Armėnijoje, kuri, nusivylusi Rusijos saugumo garantijomis, permąsto išryškėjusią priklausomybę nuo Kremliaus – Kaukaze ji izoliuojama Turkijos ir Azerbaidžano. Pakeisti susidariusią situaciją Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pashinyanas tikisi normalizuodamas santykius su Ankara. Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimas leistų atverti abiejų valstybių bendrą pasienį, uždarytą dar 1993 m., o sėkminga N. Pashinyano iniciatyvos baigtis vestų prie Jerevano ekonomikos diversifikacijos, kas ilguoju laikotarpyjiu turi potencialo sumažinti Rusijos įtaką Armėnijoje.
Įdomiausia, kad Kaukaze vykstančių pokyčių Rusija neprilygina egzistencinei grėsmei, kaip posovietinėse valstybėse įsiplieskiančių „spalvotųjų revoliucijų“ atvejais. Apie tai galima spręsti iš Maskvos nenoro bausti Turkiją jos kaimynystėje Sirijoje ar gąsdinti ją sankcijomis.
Prie to prisideda ir paties R. T. Erdogano bandymai deeskaluoti situaciją. Turkijos prezidentas iškart po Kalnų Karabacho karo siūlė regioninio bendradarbiavimo formatą. Jo vizijoje Azerbaidžanas, Armėnija ir Sakartvelas kartu su didžiaisiais kaimynais – Rusija, Turkija ir Iranu – spręstų ekonominio vystymosi ir taikos palaikymo klausimus.
Šiuo atžvilgiu Rusijos ir Turkijos politikoje matyti bendras vardiklis – nenoras į Kaukazo regioną įsileisti Vakarų. R. T. Erdogano Turkija pasižymi Rusijai giminingu autoritariniu modeliu, abiejose valstybėse matomas ryškus priešiškumas Vakarų deklaruojamiems žmogaus teisių ir teisės viršenybės principams. Veikiant tokiam politinių režimų panašumui, Maskva gali susitaikyti su augančia Turkijos role Kaukaze, kai Turkija neketina Rusijos „artimajame užsienyje“ taikyti demokratinio valdymo praktikų kaip Europos Sąjunga, o savo iniciatyvomis pasisako už regioninius formatus, neįtraukiančius Vakarų valstybių.
Taigi šiuo metu Rusija pripažįsta naująją realybę, kurioje Turkija Kaukaze efektyviai veikia kariniu lygmeniu ir drąsiai mezga ryšius su regiono valstybėmis. Tačiau tam, kad tai tęstųsi, reikia, kad Turkija ir toliau nebūtų linkusi į Kaukazą įsileisti Vakarų ir bent jau formaliai pripažintų Kremliaus lyderystę.
