Rytų Europos studijų centras 2021 metų birželio 2 d. surengė diskusiją, skirtą aptarti birželio 14 d. įvykusį Briuselyje NATO viršūnių susitikimą ir galimas Aljanso raidos trajektorijas, kuriomis gali nuvesti vykstantis NATO ateities apmąstymo procesas. Renginyje dalyvavo akademinės bendruomenės ir valstybinių institucijų atstovai, dirbantys ir besidomintys transatlantinio saugumo tema. Šis formatas bus tęstinis, planuojama ir toliau skatinti diskusijas NATO ir kitomis saugumo temomis, siekiant išgryninti Lietuvos saugumo politikos pozicijas aktualiais klausimais.
NATO ir Lietuva
Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) likus vos porai savaičių iki NATO viršūnių susitikimo pagerinus Lietuvos ekonomikos prognozes, iškilo grėsmė, kad susitikime pateikiami oficiali krašto apsaugai skiriama BVP dalis bus mažesnė nei 2 proc. Greitų sprendimų dėka pavyko pakoreguoti einamųjų metų biudžetą, pasiskolinant papildomus 20,3 mln. eurų gynybai – toks sprendimas padėjo išvengti, visų dalyvių sutarimu, itin blogos situacijos. Buvimas „2 proc. klube“ siunčia žinią apie tvirtą Lietuvos įsipareigojimą ir yra labai svarbus siekiant didesnio sąjungininkų karinio buvimo regione. Atkreiptas dėmesys, kad su tokia situacija susiduriama ne pirmą kartą ir dėl to yra reikalingi sisteminiai sprendimai, kurie leistų išvengti rizikos balansuojant ties 2 proc. riba ateityje.
Įgyvendindamas NATO viršūnių susitikimų Velse ir Varšuvoje priimtus įsipareigojimus Aljansas esmingai sustiprino savo dėmesį kolektyviniam saugumui. Šis laikotarpis pasižymėjo labai svarbiais Lietuvai pokyčiais – išaugo dėmesys regiono saugumui, atsirado Vokietijos vadovaujamas NATO priešakinių pajėgų batalionas, rotacinis JAV batalionas, atnaujinti gynybos planai ir kt., reikšmingai sustiprinusiais atgrasymą ir gynybą.
Tačiau inicijuota „NATO 2030“ darbotvarkė kupina daug naujų temų, dėl kurių darosi sunku nepamesti dėmesio pagrindinei NATO misijai – kolektyviniam saugumui. Anot diskusijos dalyvių, esamas Aljanso finansavimas, planavimas ir pajėgumai nėra pilnai pakankami egzistuojančių grėsmių akivaizdoje, tad nepaisant bandymų į NATO darbotvarkę įtraukti naujas temas (tokias kaip naujosios technologijos, kova su klimato kaita, globalios partnerystės ir kt.), būtina siekti, kad dėmesys atgrasymui ir gynybai išliktų centre. Didesnį dėmesį kolektyvinės gynybos klausimams pavyko pasiekti daugiausiai Rusijos grėsmę tiesiogiai jaučiančių valstybių pastangomis, o kalbėjimas vienu balsu itin svarbus įvykių Baltarusijoje bei augančios jos priklausomybės nuo Rusijos kontekste.
NATO raida
Pasibaigus JAV Prezidento Donaldo Trumpo kadencijai, tarp šalių narių įsivyrauja atsipalaidavimas dėl finansavimo, pastebima, kad 2 procentų gynybos finansavimo rodiklis yra įgijęs daug kam nemalonų Trumpo „kvapą“. Amerikiečiai ir toliau sieks tvirtesnių finansinių įsipareigojimų iš sąjungininkų, bet tai bus bandoma daryti subtiliau ir ieškant kompromisų. Vienas toks pasiūlytas metodas yra bendro NATO finansavimo didinimas, tačiau diskusijoje vyravo skeptiškas nusistatymas tokios idėjos atžvilgiu – siūlomas bendro biudžeto didinimas gali tapti pagrindu nacionalinių gynybos biudžetų didinimo sulėtėjimui, taip pat iš bendro biudžeto finansuojami ne tik kolektyvinės gynybos kaštai, bet ir daug kitų sričių.
Kalbant apie Europos strateginės autonomijos koncepciją, dalyvavę ekspertai priminė, kad nepaisant to, kad daugeliui dabartinė šios idėjos forma atrodo nepriimtina, JAV iš esmės nuolat skatino Europą imtis didesnio vaidmens savo karinio saugumo užtikrinimui. Tačiau JAV remiama strateginė autonomija buvo susijusi su sustiprintais realiais kariniais pajėgumais (daugiau ginkluotės, technikos, finansavimo), o ne vadaviečių skaičiaus plėtimu ir persidengiančių vadovavimo vienetų kūrimu. Būtent todėl, viena vertus, JAV siekdamos priversti Europą imtis didesnio savarankiškumo, šiandien aktualizuotą Europos strateginės autonomijos idėją vertina atsargiai.
Nepaisant to, kad praktiškai vieningai sutariama, jog NATO turės prisitaikyti prie naujo pobūdžio grėsmių, kai skirtis tarp karo ir taikos sumenksta, tokios padėties reikšmė NATO ateičiai sukėlė diskusiją bei skirtingų pozicijų susikirtimą. Visi dalyviai pabrėžė kolektyvinės gynybos, karinių pajėgumų svarbą, bet yra nemažai nesutarimų dėl to, koks yra NATO vaidmuo ir galia kovojant su hibridinėmis grėsmėmis ar stiprinant valstybių atsparumą. Dalis ekspertų akcentavo laikymąsi ties kertine NATO paskirtimi – atgrasymu ir gynyba, siūlydami, kad problemos, susijusios su naujaisiais iššūkiais, turėtų būti Europos Sąjungos, kitų bendraminčių organizacijų darbotvarkėje ar išlikti nacionalinių valstybių prerogatyvoje.
Šią, labiau skeptišką perspektyvą, galima iliustruoti vieno dalyvio pastebėjimu, kad kasdieniame darbe Aljanso darbotvarkė yra ribota ir dėmesį vienu metu galima sutelkti tik į 2-3 temas. Hibridinės, klimato kaitos ar panašios grėsmės nėra egzistencinės grėsmes, tad jei NATO darbotvarkėje temų spektras vis plėsis, tai reikš sumažėjusį dėmesį esminėms grėsmėms, problemos ir darbams.
Klimato kaitos tematikos svarbos NATO darbotvarkėje išaugimas diskusijos dalyvių buvo priimtas gana skeptiškai. Diskusijos dalyviai nerimavo, kad per didelis angažavimasis į klimato kaitos mažinimą gali iššaukti konfliktą su gynybos sektoriumi, kuris gali būti imamas matyti kaip per daug taršus ir tai gali imti grasinti Aljanso koviniam parengtumui. Pavyzdžiui, ES aptarinėjamas reikalavimas bendrijoje uždrausti vidaus degimo variklių kūrimą kelia itin didelį nerimą dėl galimo poveikio karinės technikos Europoje vystymui.
Nepaisant to, pripažįstama, kad klimato kaita neišvengiamai paveiks saugumo aplinką ir operacines sąlygas. Diskusijoje dalyvavęs ekspertas taip pat patikino, kad nepaisant politinio diskurso, karinėse NATO valstybių bendruomenėse labai blaiviai suprantama, kad artimoje ateityje dar neturėsime adekvačių technologijų pilnai kovinių mašinų elektrifikacijai, siekiant karinį sektorių padaryti „žalesniu“. Jungtinė Karalystė yra pradėjusi vystyti hibridiniu varikliu varomą šarvuotį, o Italijos ir Prancūzijos karinės pajėgos turi energetinio saugumo vienetus savo sudėtyje, kurie užsiima eksperimentine veikla ir tyrimais ieškant galimybių padidinti atsinaujinančių išteklių naudojimą kariniame sektoriuje. Tačiau iš naftos gaminamas kuras kol kas išliks pagrindiniu.
Apibendrinant, sutarta, kad šiuo metu pagrindinių Euroatlantinės bendrijos valstybių politinėse darbotvarkėse esančių temų įsiskverbimo į Aljanso darbotvarkę išvengti nepavyks. Todėl būtina ieškoti būdų, kaip tokiame kontekste siekti pagrindinio tikslo – išsaugoti NATO dėmesį atgrasymui ir gynybai bei rytiniam Aljanso flangui. Tuo pačiu reikia ieškoti, kuo kiekviena iš „naujųjų“ Aljanso darbotvarkės temų gali būti naudingą pagrindinei NATO kolektyvinės gynybos misijai ir siekti jas kreipti būtent tokia linkme. Pavyzdžiui, valstybės atsparumas buvo įvardintas kaip „pirmoji gynybos linija“, jo didinimas yra svarbus visiems Aljanso nariams, o didesnis NATO vaidmuo šioje srityje gali prisidėti prie kolektyvinio saugumo stiprinimo.
NATO ir Rytų šalių santykių perspektyva
Diskusijos metu taip pat buvo aptartos Kinija ir Rusija, taip pat ir NATO narystės siekiančios valstybės, daugiausiai dėmesio jų tarpe suteikiant Ukrainai. Ekspertų nuomonės dėl Kinijos vietos NATO dienotvarkėje išsiskyrė. Vienas ekspertas pripažino, kad yra nejauku, kai Kinijos diskursas ima dominuoti NATO diskusijose – juk esame Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, tad rizikinga pernelyg nukreipti savo žvilgsnį taip toli nuo esminės grėsmės mūsų regione – Rusijos. Vis dėlto, tokiai perspektyvai buvo pateikta nemažai kontrargumentų.
Visų pirma, Kiniją reikėtų vertinti kaip egzistencinę grėsmę bendrai visiems Vakarams, kadangi jos geopolitinis mąstymas orientuotas į tarptautinės saugumo struktūros perkūrimą pagal naujas, jos matymą atitinkančias taisykles. Antra, Kinija plečia savo interesų lauką į arktį, kuriame ji susiduria su net ne vienos NATO narės interesais. Bene svarbiausias aspektas – kuo mažiau Kinijos bus NATO dienotvarkėje, tuo mažiau JAV, kertinės Aljanso narės, bus pačioje organizacijoje, taigi ir Europoje. Apibendrinant sutarta, kad Kinijos buvimas NATO darbotvarkėje nebūtinai mažina ar naikina dėmesį Rusijai, nes neretai kalbant apie vieną šių šalių, užsimenama arba tampa aktuali ir kita. Kalbant apie autoritarinių valstybių keliamas grėsmes yra svarbu užtikrinti, kad šalia Kinijos temos visada būtų aptariama ir Rusijos problematika.
Kalbant apie Rusiją, vienas iš ekspertų nurodė esminį Rusijos poslinkį elgsenoje su NATO. Anksčiau, anot dalyvio, Rusija menkai domėjosi tuo, kas vyksta NATO viduje, bet pastaruoju metu ji atliepia vidines NATO ir ES diskusijas, išnaudoja jas siekdama savo tikslų. Bus svarbu stebėti, kokius signalus Rusija transliuos po NATO viršūnių susitikimo bei susitikimo tarp JAV ir Rusijos prezidentų. Ne mažiau svarbu bus stebėti ir JAV siunčiamus signalus, ypač turint omenyje Vašingtono sprendimus dėl Nord Stream II vamzdyno.
Ne vienas diskusijos dalyvis išreiškė susirūpinimą dėl Ukrainos aplinkybių ir dėl šios šalies galimybių artėti link narystės NATO. Esą visai neseniai dar buvo aptarinėjama galimybė suteikti narystės veiksmų planą Ukrainai, bet dabar šalies vadovybė net nebebuvo pakviesta į viršūnių susitikimą, o sankcijos Nord Stream II vykdančioms įmonėms atšaukinėjamos abejotinu metu.
Vienas iš diskusijos dalyvių teigė, kad nors Ukrainai turime būti atidarę duris, nėra tikėtina, kad šaliai pavyks prisijungti prie Aljanso tol, kol neįvyks esminiai pokyčiai Rusijoje. Iš kitos pusės, vienas iš dalyvių pateikė klausimą apmąstymui – turint omenyje tai, kad Ukraina nebuvo pakviesta į viršūnių susitikimą ir tuo pačiu metu vykstančius pokyčius politikoje dėl Nord Stream II, ar tai reiškia, kad Rusija turi neformalią veto teisę prieš Ukrainos narystę NATO? Ir jei taip, kokiomis sąlygomis? Nepaisant to, vienas iš dalyvių pabrėžia, kad galime optimistiškai prisiminti, kad ir apie Baltijos šalių narystę NATO buvo kalbama kaip neįmanoma, tačiau mūsų atkaklus to siekis pavyko didžiulį skepsį įveikti, todėl turime išlaikyti principinę nuostatą palaikyti Ukrainos narystės Aljanso siekius.
Apibendrinant buvo sutarta, kad NATO ateities klausimas reikalauja aktyvesnio veikimo: viena vertus, NATO viršūnių susitikimų Velse ir Varšuvoje sprendimų įgyvendinimas smarkiai sustiprino Lietuvos saugumo situaciją, kita vertus – sprendimai dar nėra iki galo įgyvendinami, o naujų klausimų NATO darbotvarkėje atsiradimas gali atitraukti dėmesį nuo esminių – atgrasymo ir gynybos klausimų. Sprendimas imtis NATO strateginės koncepcijos peržiūros tokiame kontekste reikalauja itin aktyvaus veikimo – Lietuva turi suformuluoti aiškų siekį, veikti kartu su bendraminčiais ir užtikrinti, kad viename esminių Aljanso dokumentų būtų įtvirtintos ją tenkinančios nuostatos.