Spalio 26 dieną Rytų Europos studijų centre vyko diskusija „Partijos kongresas Kinijoje: pasiruošimas, eiga ir pirminiai rezultatai“, kurioje dalyvavo Raigirdas Boruta ir dr. Konstantinas Andrijauskas. Renginio pradžioje buvo pristatyta RESC išleista analitinė publikacija, kurioje apžvelgiami svarbiausi trečiojo metų ketvirčio Kinijos ir Pietryčių Azijos regiono bei vidaus politikos įvykiai.
Pristatydamas publikaciją R. Boruta išskyrė keletą svarbiausių šio laikotarpio temų, į kurias verta atkreipti daugiau dėmesio. R. Borutos teigimu, ką tik pasibaigusio Kinijos komunistų partijos kongreso eiga, išskyrus daug spekuliacijų sukėlusį buvusio prezidento Hu Dzintao išėjimą, daug netikėtumų neatnešė. Griežta „nulinio COVID“ politika išlieka stipri. Geriausia to iliustracija – griežtas izoliacijos namuose taikymas net ir žemės drebėjimo metu. Šis įvykis įrodo, kad „nulinio COVID“ politika Kinijoje neturi jokių išlygų. Kaip ir būtų galima tikėtis, Čengdu gyventojai buvo itin pasipiktinę, atskirose bendruomenėse kilo, nors ir sąlyginai mažo masto, bet vis tik prieš vykdomą politiką pasisakančių protestų.
Tuo tarpu pirmajam savo užsienio vizitui po valstybės užsidarymo dėl pandemijos, trečiai generalinio sekretoriaus kadencijai perrinktas Kinijos lyderis Si Dzinpingas pasirinko Kazachstaną ir Uzbekistaną, kuriame vyko Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos viršūnių susitikimas. Kaip pabrėžė R. Boruta, toks Si Dzinpingo vizitas simbolizuoja pastaruoju metu itin išaugusį Pekino dėmesį vidurio Azijos valstybėms bei naujojo „Šilko kelio“ plėtra regione. Bene svarbiausias įvykis šiame ketvirtyje – N. Pelosi vizitas Taivane, kuris sukėlė itin griežtą Kinijos atsaką ir lėmė iki šiol juntamą įtampą Taivano sąsiauryje. Vis dėlto, JAV bendruomenės rūmų pirmininkės vizitas įtakojo taip vadinamą „Pelosi efektą“, kuris lėmė padažnėjusius į Taivaną siunčiamų Vakarų valstybių delegacijų vizitus.
Atvėrus diskusiją joje dalyvavusiems svečiams, daugiausia klausimų kelta dėl Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimo. Dar renginio pradžioje minėtas skirtumas tarp gana nuosaikios oficialios Kinijos pozicijos karo Ukrainoje klausimu ir aštresnių Kinijos diplomatų pasisakymų, ekspertų teigimu, gali būti matomas kaip Kinijos siekis palikti vietos manevrų laisvei. Minėta, jog svarbu suvokti, kad buvimas aršesniu Kinijos diplomatijoje dažnai yra saugus žingsnis, ypač „vilko-kario“ diplomatijos kontekste. Vis dėlto apibendrinant, į šį disbalansą geriausia žvelgti pro „Skirtinga komunikacija, skirtingoms auditorijoms“ prizmę. Nors Kinijos ryšiai su Rusija išlieka stiprūs, tai nereiškia, kad jie nėra ir nebus veikiami Rusijos armijos nesėkmių Ukrainos teritorijoje.