Liepos 7 d. Rytų Europos studijų centre (RESC) vyko sezono uždarymo renginys, kurio metu buvo diskutuojama tema „Ar gali Rusija tapti demokratine valstybe?“. Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo istorikas Alfredas Bumblauskas, ekonomistas Raimondas Kuodis ir filosofas Gintautas Mažeikis. Renginį moderavo centro vyr. politikos analitikas Vladimiras Laučius.
Apskritojo stalo diskusiją pradėjo A. Bumblauskas, pastebėdamas, kad Vladimiras Putinas atkartojo viską, kas buvo rašoma SSSR istorijos vadovėliuose, tačiau ši perspektyva nebuvo tiksli. „Kapitalizmas pradėjo vystytis tik po Aleksandro II-ojo reformų ir tik tuomet pirmą sykį buvo „pramuštas langas į Europą“. Iš tų pačių reformų sekė ir Dūmos atsiradimas“, – pripažino A. Bumblauskas, – Kapitalizmas, Rusia, monarchija – sąvokos, sudarančios valstybės pagrindą – yra vogtos idėjos“. Be to, prelegento teigimu, grynos rusų kultūros yra tik 50 metų.
Atitinkamai, kyla klausimas, kaip tokiu atveju sukurti demokratiją Rusijoje? Pasak A. Bumblausko, pokytis negali ateiti, jeigu tikrų inteligentų nėra daug. „Juk net dabartiniai Rusijos istorikai yra ugdomi vadinti Ukrainą „kita Rusija“. Alternatyvios istorijos pamatas turi būti kuriamas suprantant Vilniaus, kaip Maskvos oponento, bendradarbiaujančio su Kijevu, reikšmę. Ukrainiečius Vilnius turi remti kaip „kitos Rusios alternatyvą“. Kitu atveju dialogas tarp valstybių nėra įmanomas“, – įsitikinęs A. Bumblauskas.
Žvelgdamas iš filosofinės perspektyvos, G. Mažeikis pateikė kiek kitokį požiūrį. Į klausimą, kodėl pavieniams individams Rusijoje niekada nepasiseka, filosofas atsakė teigdamas, kad mūsų mąstymo struktūros priklauso nuo bendros, visuomeninės komunikacijos, o susitarimui yra būtina Apšvietos investicija: „Rusijoje bandoma įtvirtinti civilizacinį tapatumą, kuris yra siejamas su valdžios vertikale. Ji gali būti pagrįsta arba stačiatikių bažnyčia, arba komunistų partija. Šiuo atveju vertikalė yra institucijų mechanizmas, sietas su nomenklatūrine klase“.
Tuo tarpu Ukrainoje, G. Mažeikio teigimu, vyrauja gana „anarchiška, horizontali kultūra“. Kitaip tariant, vadovasvisada turi būti išrinktas, kitu atveju – „nušluotas“. Vienas iš tokio nuvertimo pavyzdžių – Maidanas. Tiesa,Rusijoje tai nėra įsivaizduojama. „Pagal A. Huntingtoną, toks Ukrainoje vykstantis procesas be kraujo liejimo neturėjo būti įmanomas, tačiau nuo 1991-1993 m. tokios horizontalios nuomonės labai išplito, todėl A. Huntingtono hipotezės nepasitvirtino, – diskusijos metu teigė G. Mažeikis, – Aleksandro Dugino nuomone, karas turėjo prasidėti dar 2000 m., nes Ukrainos pasukimas „Lietuvos ir Lenkijos keliu <…> būtų pražūtis Rusijai“. Kuomet civilizacija pradeda veikti kaip jėga, tik tada gali įvykti pokyčiai“.
Pasak G. Mažeikio, pastebėtina, kad civilizacinis skirtumas dar gali būti vadinamas kultūrų skirtumu arbadekolonizacija. Viena vertus, kolonizacijos diskusija yra teisinga. Kita vertus, tai galima traktuoti kaip pasyvų veiksmą, orientuotą tik į savęs gelbėjimą, nemąstant apie tai, kad reikia pakeisti kaimyną. Vis dėlto, Lietuvos istorija liudija, kad kaimyną reikia pakeisti.
Galiausiai, R. Kuodis pastebėjo, kad pati tema suformuoja binarinį atsakymą. „Sistemos žlunga, kuomet jos yra santykinai uždaros. Išorinės jėgos – idėjų, ekonominė konkurencija – leidžia patirti sustiprinančius smūgius gana atvirose valstybėse. Kita vertus, imperijos mėgsta plėstis, nes tai padeda užgožti vidines problemas. Vis dėlto, tokiu būdu imperijos „persiplečia“, jas tampa sudėtinga valdyti“, – pabrėžė R. Kuodis. Kitas veiksnys, pasak R. Kuodžio, yra elito stiprybė, paremta tuo, kad „yra ką sunkti“. Natūralūs ištekliai, konkrečiau jų trūkumas, silpnina elitą. Vis dėlto gamtiniai ištekliai pasibaigs dar negreitai. Nors R. Kuodis teigė tikintis, kad Rusija pralaimės šį karą, vis dėlto, išlieka klausimas, kaip demokratiją realizuoti praktiškai.
Baigiamąjį žodį tarė Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, pastebėdama, kad šis karo epizodas sustiprino jos vidinį skeptiką: „Iš esmės Rusijos valdžia žmones užprogramavo rūpintis savo asmenine gerove. Tas menamas kontraktas tarp Putino valdžios ir visuomenės tarsi buvo orientuotas į tai, kad žmonės turėtų siekti savo kišenės“.