Analizuojame tarptautinius procesus ir Lietuvos vaidmenį juose
Biuletenis Bal 15, 2022

Kaip turėtų atrodyti naujoji Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija?

Santrauka

Stipri, motyvuota, tinkamai aprūpinta ir apmokyta kariuomenė sudaro valstybės gynybinių pajėgumų pagrindą, tačiau, kaip rodo Ukrainos pavyzdys, piliečių pasiryžimas priešintis okupantui yra ne mažiau svarbus veiksnys ginant savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Šiuo metu Lietuvoje yra svarstoma nauja Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija, kurioje bus numatyta, kaip Lietuvoje bus organizuojamas ir vykdomas visuotinis pasipriešinimas bei kokiomis priemonėmis šis tikslas bus įgyvendinamas. Šioje apžvalgoje trumpai pristatoma, į kokius aspektus reikėtų atkreipti dėmesį strategijos rengimo procese, kad šis dokumentas būtų funkcionalus ir pasiektų norimą efektą – ugdytų Lietuvos piliečių patriotiškumą, atsparumą, valią priešintis bei pasipriešinimui būtinus įgūdžius. Rengiant šią apžvalgą buvo atsižvelgta į Rytų Europos studijų centro surengtą uždaro pobūdžio diskusiją, skirtą pilietinio pasipriešinimo problematikai aptarti.

Strateginės disciplinos užtikrinimas

Minėtos strategijos rengimas – svarbi ir atsakinga užduotis, kurią vykdo Vyriausybė kartu su Seimu. Tokios strateginės reikšmės uždavinys turėtų būti atitinkamai kuruojamas ir užtikrinama jo vykdymo kontrolė. Tokio įgyvendinimo ir kontrolės mechanizmo trūko  buvusiai Lietuvos Respublikos piliečių rengimo valstybės gynybai strategijai, patvirtintai 2015 metais.

Naujai steigiamas Nacionalinis krizių valdymo centras galėtų tapti ta institucija, kuri būtų atsakinga už strateginės disciplinos užtikrinimą ir vertinimą, kaip naujoji strategija yra įgyvendinama ir koks jos efektyvumas.

Strategijų įgyvendinimui dažniausiai trukdo realių pokyčių trūkumas. Tam ir svarbus strateginės disciplinos užtikrinimas – įgyvendinant procesą, būtina jį kontroliuoti ir vertinti rezultatus, siekiant pamatyti apčiuopiamą pokytį realiose situacijose. Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos atveju, svarbu vertinti, ar yra teigiami postūmiai visuomenės atsparumo, pilietinės valios priešintis ir kituose su pilietiniu pasipriešinimu susijusiose srityse.  Svarbu numatyti, kokie mechanizmai galėtų būti sukurti, kurie užtikrintų strategijos praktinį įgyvendinimą ir efektyvumą, kad ji netaptų formaliu dokumentu, neturinčiu apčiuopiamos praktinės reikšmės.

Pilietinio ugdymo pamokų programos tobulinimas

Dažnai pabrėžiama, jog pilietiškumo ir visuomenės atsparumo principus būtina diegti jau mokykloje. Diskusijose apie pilietiškumo pamokas mokyklose išskiriamos dvi pagrindinės problemos – pamokų turinys bei mokytojų kompetencija. Šiuo metu pilietiškumo pagrindų programos savo turiniu yra nepatrauklios, o mokytojams neretai trūksta kompetencijos tinkamai išpildyti jų turinį, dėl to mokiniams šios pamokos neturi didelės išliekamosios vertės. Problema gali būti užprogramuota pačiame pamokos pavadinime, nes „Pilietiškumo pagrindai“ yra gana abstraktus konceptas, todėl būtų galima pradėti nuo pavadinimo keitimo. Pavadinimai „Pilietinė sauga“ arba „Pilietinės saugos pagrindai“ galėtų suteikti didesnį dėstomo dalyko konkretumą ir suteikti jam tam tikrą kryptį bei gaires.

Kas galėtų būti įtraukta į tokių pamokų, o ir apskritai į bendrą mokinių, ugdymo programą? Siūlymai pakankamai konkretūs: pirmoji medicinos pagalba, taktinio mąstymo pagrindai, pranešimų apie įtartiną veiklą teikimo pradmenys, pamokos, kurių metu mokoma atpažinti draugiškų/priešiškų pajėgų ginkluotę, techniką ir pan. Kaip atskiras siūlymas galėtų būti psichologinio atsparumo mokymai, kuriuose mokoma racionaliai ir adekvačiai reaguoti į sunkias, stresines situacijas, priimti sprendimus esant spaudimui. Pilietinio ugdymo pamokoms svarbu skirti didelį dėmesį, nes didžiąja dalimi būtent mokyklose yra formuojamas žmogaus požiūris į valstybę bei padedamas pagrindas pilietinių ir patriotinių vertybių tąsai.

(De)centralizuota koordinacija

Pastebėtina, kad 2015 metų Lietuvos Respublikos piliečių rengimo valstybės gynybai strategija buvo labiau orientuota į institucijas ir jų formalias atsakomybes – ši strategija iš principo veikė top-down principu, kuomet visa vykdymo iniciatyva buvo valstybinių institucijų rankose. Iš to kyla problemos, kai piliečiai nėra pilnai įgalinti veikti ir dėl visuomenė ilgainiui gali tapti pasyvia. Dėl šios priežasties dabartinėje rengiamoje strategijoje turėtų būti nubrėžiamos tik tam tikros gairės, kurios nukreiptų piliečius tinkama linkme, tačiau paliktų veiksmų laisvę ir pasirinkimą kaip ir kokias veiklas vykdyti.

Kol kas lieka neatsakyti su tuo susiję klausimai: vis dar nėra aiškaus sprendimo, koks būtų efektyvesnis – ar centralizuotas, ar decentralizuotas – pilietinio pasipriešinimo modelis. Vis dėlto sutariama, kad turi būti rastas kompromisas tarp piliečių veiksmų laisvės ir institucinės kontrolės. Piliečių sukuriamos iniciatyvos turėtų turėti koordinacinį valdymo mechanizmą, kuris suteiktų tokioms iniciatyvoms struktūrą bei organizuotumą, kartu užtikrindamos ir veikimo laisvę, kuri yra ne mažiau svarbi. Pilietis turėtų ne laukti, kol valdžios institucijos jam nurodys protestuoti ar ginklu ginti konkrečius objektus, tačiau jis pats turi pamąstyti, ką tokioje situacijoje galėtų padaryti ir taip prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo veiksmų. Kūrybiškumas yra pilietinio pasipriešinimo stiprioji pusė ir varomoji jėga.

Kitas šių klausimų aspektas susijęs su valstybinių institucijų įsitraukimu ir atsakomybe užtikrinant pilietinio pasipriešinimo strategijos vykdymą. Svarbu užtikrinti, kad institucijos žinotų aiškią savo atsakomybę šioje srityje bei išlaikytų šias funkcijas prioritetinių veiklų sąraše.

Iki šiol tiek ginkluota, tiek neginkluota valstybės gynyba tradiciškai buvo laikoma Krašto apsaugos ministerijos atsakomybe, nors suvokiama, kad pilietinio pasipriešinimo sąvoka yra plati ir apimanti ne tik tiesiogiai su krašto apsauga susijusius procesus. Todėl šioje vietoje ypatingai svarbus yra ir kitų ministerijų įsitraukimas – Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų ir kt. Tiesa, šioje vietoje institucijoms, kurios tiesiogiai prisideda prie pilietinio pasipriešinimo strateginių tikslų įgyvendinimo (pvz. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie KAM), svarbu ne tik nurodyti atsakomybių sritis, tačiau ir skirti papildomus finansinius bei žmogiškuosius resursus, kad būtų užtikrinamas kokybiškas funkcijų vykdymas.

Neišnaudojamos galimybės

Karas Ukrainoje valstybės saugumo ir gynybos klausimus neabejotinai iškėlė į prioritetų sąrašo viršų ne tik valstybėje, tačiau ir piliečių tarpe. Šiuo metu iniciatyvų, kurios būtų susijusios su piliečių edukacija krašto gynybos, nacionalinio saugumo ar civilinės saugos tematika, vis dar nepakanka, nors visuomenėje pastebimas akivaizdžiai išaugęs noras bei poreikis šiomis temomis įgyti daugiau teorinių bei praktinių žinių. Kitaip tariant, dabar yra atsivėręs didžiulis galimybių langas populiarinti kariuomenę, Šaulių sąjungą ir kitas pilietines iniciatyvas bei organizacijas, tačiau jis nėra efektyviai išnaudojamas. Šiuo atveju tiek valstybės institucijos, tiek ir nevyriausybinės organizacijos be atskiros strategijos galėtų inicijuoti ir koordinuoti tokias iniciatyvas, reaguodamos į dabartines visuomenės nuotaikas bei įvertinus, kad minėtas galimybių langas atviras bus ribotą laikotarpį. Tokių iniciatyvų rezultatai, be kita ko, galėtų būti papildoma paspirtis strategijos tobulinimui, kurią Seimas turėtų priimti dar šį pavasarį.

Simona yra baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, taip pat yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų (JKVM) programos kariūnė aspirantė. Simona prie Rytų Europos studijų centro komandos prisijungė 2021 metų rudenį ir šiuo metu yra atsakinga už renginių bei konferencijų organizavimą, prisideda prie projektų įgyvendinimo. Pagrindinės domėjimo sritys – karyba, (nacionalinio) saugumo ir gynybos politika, transatlantinis bendradarbiavimas, NATO veikla.