Svarbiausi akcentai:
- Gegužės–rugpjūčio mėnesiais Baltarusijoje tęsėsi pirmąjį ketvirtį išryškėjusios režimo griežtėjimo izoliacijos tendencijos. Nepaisydamas didėjančio Vakarų spaudimo, režimas ir toliau pačiomis griežčiausiomis priemonėmis valė iš šalies politinio lauko bet kokias protesto ir opozicijos apraiškas.
- Susidorojęs su metų pradžioje dar egzistavusių formų protestais, režimas perėjo į alternatyviai mąstančios visuomenės ir Vakarų kontrapuolimą. Prievartinis „Ryanair“ reiso Atėnai–Vilnius orlaivio nutupdymas, masiniai NVO ir žiniasklaidos priemonių uždarymai ir inicijuota migrantų krizė rodo režimo ryžtą imtis visų įmanomų priemonių, kad išlaikytų valdžią.
- A. Lukašenkos siunčiamos užuominos apie pasirengimą derėtis su Vakarais be išankstinių sąlygų negali būti laikomos nuoširdžiomis. Priešingai, užsienio politika tampa visiškai vienkryptė.
- Migrantų krizė, režimo neprognozuojamumas ir noras sukelti problemų Vakarams (ypač Lietuvai) bendrų Rusijos ir Baltarusijos „Zapad“ karinių pratybų ir Afganistano krizės kontekste didina trumpojo laikotarpio provokacijų (netgi karinių) tikimybę.
- Ekonominis (Vakarų) sankcijų poveikis Baltarusijai kol kas nėra reikšmingas, šalies ekonomika trumpuoju laikotarpiu nesusiduria su didesniais iššūkiais. Prognozuojama, kad antroje metų pusėje ekonomikos augimas gali ir sustoti, bet išlieka didelis netikrumas.
- Tęsiasi Baltarusijos Konstitucijos „tobulinimo“ procesas. Valstybinė konstitucinė komisija liepos 21 d. pristatė siūlomų šalies Konstitucijos pataisų projektą. A. Lukašenka jį grąžino toliau „tobulinti“. Naujas projektas turėtų būti pristatytas rugsėjo pradžioje.
- Prievarta ir jėgos struktūros išlieka pagrindinis ir vienintelis vidinis režimo atramos veiksnys.
- Rusija ir toliau laikosi laukimo taktikos – integraciniai procesai specialiai nėra forsuojami, nes Baltarusija turi vis mažiau alternatyvų ieškoti išorinių šalies stabilumo palaikymo šaltinių.
