Analizuojame tarptautinius procesus ir Lietuvos vaidmenį juose
Biuletenis Bal 27, 2022

Neraminantys įvykiai Moldovoje: kas slepiasi už provokacijų separatistiniame Padniestrės regione?

Nuo vasario 24 d., kai prasidėjo Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, Moldovoje vyrauja politinis ir visuomeninis nerimas. Jis – kaip niekada didelis ir kaip niekada ryškus. Didelį susirūpinimą Moldovoje sukėlė vienas po kito sekę įvykiai, susiję su Padniestrės regionu.

Balandžio 24 d. nežinomi nusikaltėliai prieštankiniu šautuvu atakavo separatistinio regiono Saugumo ministeriją, sovietinio KGB analogą. Granatos buvo nukreiptos į regiono administraciniame centre Tiraspolyje esantį pastatą. Niekas neprisiėmė atsakomybės už šį aktą, tačiau pirštu buvo parodyta į Rusiją. Kitas rimtas išpuolis buvo nukreiptas prieš du sovietų gamybos radijo siųstuvus už kelių kilometrų į šiaurę nuo Tiraspolio, Grigoriopolio srities Majako kaime. Dvi antenos, kurias susprogdino nenustatyti asmenys, buvo naudojamos rusiškam radijui transliuoti. Šie siųstuvai buvo vieni stipriausių visoje SSRS. Dėl šių priežasčių separatistinio regiono administracija įvedė „raudonąjį kodą“ dėl terorizmo grėsmės bei atšaukė Gegužės 9-osios minėjimo iškilmes, įvesdama griežtesnę įvažiavimo į regioną ir išvažiavimo iš jo kontrolę.

Kovos klausimas – kas suinteresuotas situacijos eskalavimu?

Įprastas įtariamasis yra Rusija. Jos kariuomenė praėjusią savaitę pareiškė apie būtinybę išplėsti karinius veiksmus Padniestrės teritojije, kad būtų apsaugoti rusakalbiai gyventojai. Įtarimai dėl Rusijos pagrįsti, kadangi ji kariauja prieš Ukrainą ir apsunkino dialogą su Kišiniovu. Jei Maskva nori atidaryti antrąjį frontą prieš Ukrainą, ji turi užtikrinti tvarų karinį aprūpinimą vietoje. Rusija ir toliau stengiasi įtvirtinti savo teritorines okupacijas Chersone ir Nikolajove. Tuo pat metu eskaluodama padėtį Padniestrėje ir keldama pavojų tiesioginėms Ukrainos atsakomosioms priemonėms, ji iš tikrųjų kelia pavojų savo pozicijoms separatistiniame Moldovos regione.

Ukraina taip pat laikoma potencialia veikėja, suinteresuota atakuoti Padniestrę. Ją Kijevas įvairiomis progomis kaltino rengiant išpuolius arba esant visąlaik pasirengusiai tai padaryti. Tačiau tokie įtarimai nėra pagrįsti, nebent pripažintume, kad Ukraina yra pasirengusi pati atidaryti dar vieną frontą, kuriame susidurtų su Rusijos karinėmis pajėgomis, šįkart Padniestrėje. Toks sprendimas turėtų katastrofiškų pasekmių regionui, nes jo kritinė infrastruktūra, kurią sudaro metalurgijos gamykla, elektrinė ir kiti objektai, galėtų tapti pirmaisiais taikiniais.

Be to, tie, kurie tvirtina, kad už to stovi Ukraina, nesupranta, jog vargu ar ši karo užtikta šalis būtų pasirengusi sukelti pavojų maždaug 100 000 pabėgėlių, iš kurių pusė yra ukrainiečių vaikai, kuriuos priglaudė Moldovos valstybė ir pavienės šeimos. Šie argumentai rodo, kad tokie Ukrainos veiksmai Kijevui galėtų kainuoti strategine ir humanitarine prasme.

Galų gale, sprogimai Padniestrės Saugumo ministerijoje ir radijo bokštuose galėjo būti organizuoti regiono administracijos arba kitų regiono viduje esančių jėgų. Šie išpuoliai aukų nesukėlė, tačiau buvo pakankamai įspūdingi, kad atkreiptų Kišiniovo ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Tiraspolis ilgą laiką jautėsi ignoruojamas tiek Kišiniovo, tiek Vakarų veikėjų. Jis skundėsi, kad jo problemos nesprendžiamos, o Padniestrė patiria socialinį ir ekonominį spaudimą iš Moldovos pusės, nes ribojamas metalo laužo, vaistų, techninės įrangos ir net kai kurių kategorijų žemės ūkio ir maisto produktų importas. Nė viena iš šių problemų nebuvo išspręsta, o regiono padėtis yra kraupi. Atsižvelgiant į visa tai, regiono vidaus jėgos gali siekti sukelti eskalaciją, kurios liudininkais esame.

Jei vadovautumėmės šiuo argumentu, galime manyti, jog šios jėgos bando spausti tiek Kišiniovą, tiek tarptautinius veikėjus ieškoti regiono socialinių ir ekonominių problemų sprendimų. Tarp interesų grupių, kurioms daromas poveikis, taip pat yra oligarchinė Šerifo grupė, kuriai priklauso pelningiausios regiono įmonės. Taigi, nepaisant to, kas surengė šias provokacijas, per kurias, laimei, kol kas nežuvo nė vienas žmogus, šie veiksmai neabejotinai yra susiję su įtemptu Kišiniovo ir Tiraspolio dialogu, o ne su sumanymu atidaryti antrąjį frontą, kenkiantį Ukrainai, Padniestrei ar net Rusijai, kuri šiuo metu negali veiksmingai remti savo eksklavo.

Padniestrės regionas ir jame suinteresuotosios šalys pastaruosius du mėnesius, kai vyksta karas, demonstravo neutralumą Ukrainos atžvilgiu. Tiraspolis uždraudė regione rengti prokremliškus protestus ir atidžiai vertino pareiškimus, kuriais buvo reiškiama parama Rusijos invazijai į Ukrainą. Dabartinės provokacijos gali pakeisti regiono politinės vadovybės nuotaikas. Net jei Rusija išlieka rimta įtariamąja, pirmiau parodytas priežastingumas ir koreliacija patvirtina hipotezę, kad provokacijų vykdytojai kyla iš regiono vidaus. Taip pat galima daryti išvadą, kad šios eskalacijos tikslas yra ne atidaryti dar vieną frontą, kuris brangiai kainuotų ir būtų rizikingas visoms pusėms, o greičiau išspręsti susikaupusias nuolatines problemas tarp Kišiniovo ir Tiraspolio. Vis dėlto, atsižvelgiant į sudėtingą neapibrėžtumą, visi scenarijai turi būti atidžiai išnagrinėti.

RESC asocijuotasis ekspertas ir Vokietijos Gyseno Justo Lybigo universiteto politikos mokslų instituto mokslinis darbuotojas ir doktorantas, tiriantis pasaulinę valdyseną bei valstybių ES kaimynystėje atsparumą. 2015–2021 m. paskelbė daug publikacijų apie Europos integraciją, ES ir Rusijos sąveiką, gerą valdyseną ir energetinį saugumą Rytų Europoje. D. Cenusa taip pat yra asocijuotasis ekspertas Moldovos analitiniame centre „Expert-Grup“, kuriame nuo 2015 m. koordinuoja SIDA finansuojamą bendrą projektą su Briuselio Europos politikos studijų centru, tiriantį Sakartvelą, Moldovą ir Ukrainą.