Įšaldytų konfliktų transformacija bendroje ES ir Rusijos kaimynystėje aplink Juodosios jūros regioną kai kuriais atvejais yra įgavusi pagreitį, o kai kuriais – beveik nepakitusi. Pagrindinis besikeičiančios geopolitinės aplinkos, susijusios su posovietiniais teritoriniais konfliktais, veiksnys tebėra 2022 m. Rusijos pradėtas agresijos karas prieš Ukrainą. Nuo 2014 m. Rusija, nepripažindama Ukrainos teritorinio vientisumo ir toliau bandydama užimti naujas teritorijas, kad įveiktų Ukrainą mūšio lauke ir įtvirtintų politinę kontrolę, sumenkino savo, kaip senosios geostrateginės galios pusiausvyros Juodosios jūros regione saugotojos, autoritetą. Todėl tam tikrų įšaldytų konfliktų dinamikoje vyravusi asimetrija, buvusi palanki Rusijai, pakeitė kryptį.
Ten, kur Rusija prarado įtaką, spragą užpildo kitos regiono „augančios jėgos“ (Azerbaidžanas), o kai kuriais atvejais Rusija stengiasi išsaugoti savo pozicijas didėjant ES geopolitiniam svoriui.
Šios analizės tikslas – pristatyti pagrindinius dabartinės įšaldytų konfliktų situacijos elementus ir jų transformacijos į nekonfliktiškas ES saugios kaimynystės dalis perspektyvas. Rusijos agresija prieš Ukrainą keičia būsimas konfliktų sprendimo perspektyvas, nes kinta jėgos pusiausvyra. Ten, kur Rusija prarado įtaką, spragą užpildo kitos regiono „augančios jėgos“ (Azerbaidžanas), o kai kuriais atvejais Rusija stengiasi išsaugoti savo pozicijas didėjant ES geopolitiniam svoriui.
2023 m. pabaigoje buvo keturi įšaldyti konfliktai, neskaitant karo Ukrainos teritorijose. Prieš prasidedant 2024-iesiems, konfliktas aplink Kalnų Karabachą galutinai prarado įšaldyto konflikto statusą dėl Azerbaidžano pajėgų specialiosios karinės operacijos, kurios tikslas buvo reintegruoti teritorijas, daugiau nei tris dešimtmečius kontroliuotas Armėnijos. Tuo pat metu dėl ES ir Jungtinių Valstijų veiksmų, kuriais Ukrainos teritorinio vientisumo sąskaita sankcionuojamas Rusijos karinis revizionizmas, nuo Rusijos ekonominių ir finansinių ryšių buvo atskirtas Padniestrės regionas. Dėl to šis Moldovos regionas neteko galimybės naudotis tradiciniais prekybos keliais per Ukrainos transporto infrastruktūrą. Kiti du įšaldyti konfliktai – Gruzijos separatistiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos regionai, kuriuos Rusija ir kelios jos sąjungininkės pripažino pasiskelbusiomis valstybėmis, nepatyrė rimtų pasekmių dėl mažėjančios Rusijos geopolitinės įtakos Pietų Kaukaze. Dėl savo artumo Rusijai ir politinės bei karinės priklausomybės nuo Rusijos geostrateginių interesų šie du Sakartvelo regionai iš visų įšaldytų konfliktų yra atspariausi transformacijai.
Lentelė. Įšaldytų konfliktų status quo 2024 m.
| Azerbaidžanas | Moldova | Sakartvelas | Ukraina | |
| Konflikto rūšis | Įšaldytas konfliktas | Įšaldytas konfliktas | Įšaldytas (-i) konfliktas (-ai) | Tikrasis karas |
| Status quo | Išspręstas | Įšaldytas | Įšaldytas | Tebevyksta |
| Rusijos karinės pajėgos | Laikinos | Nusilpusios | Stabilios | Atakuojančios |
| Į taiką orientuotas ES dalyvavimas | Nėra | Prekybos palengvinimas | Administracinė sienų stebėsena | Įvairiapusė karinė pagalba |
Šaltinis: autoriaus vertinimas
Toliau pateikiamoje analitinėje apžvalgoje pristatoma dabartinė įšaldytų konfliktų situacija Juodosios jūros regione, nurodant, kaip plataus masto Rusijos agresija prieš Ukrainą, pradėta 2022 m. vasario mėn., paveikė konflikto reguliavimo ir teritorinės reintegracijos regione perspektyvas.
Ukraina: tikrasis karas su neaiškia pabaiga
Dėl atidėtos JAV karinės pagalbos Ukrainai nuo 2024 m. pradžios Rusija suintensyvino puolamuosius veiksmus rytų fronte. Buvo užimta Avdijivka, abi pusės patyrė daugybę gyvosios jėgos ir įrangos nuostolių. Rusijos kariuomenės karinės agresijos Ukrainos rytuose (Charkivo sritis) ir pietryčiuose (Donecko sritis) eskalavimas išryškina esminius Ukrainos karinio potencialo trūkumus, kuriais Rusija bando pasinaudoti.
Pavasarį Rusijos ginkluotosios pajėgos pradėjo naują puolamąją operaciją Charkivo srities šiaurėje. Vladimiras Putinas gyrėsi, kad reikia sukurti „sanitarinį kordoną“, kuris užkirstų kelią Ukrainos pajėgų infiltracijai. Visgi atrodo, kad pagrindinis šios kampanijos tikslas (išplėsti ir sustiprinti jau ir taip išretėjusias Ukrainos pajėgas ir atskleisti Ukrainos planavimo ir efektyvios gynybos vykdymo trūkumus) yra formuojamojo pobūdžio prieš pagrindinę Rusijos kampaniją vasarą. Ukraina susiduria su iššūkiais dėl lėtos amunicijos gamybos ir tiekimo, kuriuos lemia nepakankami gamybos pajėgumai Europoje ir Vakarų sąjungininkų nenoras leisti tolimojo nuotolio raketomis smogti taikiniams Rusijos teritorijoje („Taurus“ atvejis). Be to, Rusijos ginkluotosios pajėgos kai ko išmoko ir prisitaikė prie besikeičiančių aplinkybių mūšio lauke (pavyzdžiui, Vakarų šalių ginklams, tokiems kaip M142 HIMARS MLRS raketos, keliami trukdžiai, kurie riboja jų naudojimą ir tikslumą). Situaciją dar labiau sunkina tai, kad Kyjivui labai trūksta žmonių šalies karinėms pajėgoms papildyti.
Kai kurios ES ir NATO valstybės ne tik remia Ukrainos teisines priemones grąžinti reikalavimus atitinkančius vyrus pabėgėlius, bet ir neatmeta galimybės, kad jų pačių kariuomenės dalyvaus tam tikroje karinėje veikloje Ukrainos teritorijoje, pavyzdžiui, ribotose mokymo misijose arba šiaurinės Ukrainos sienos apsaugoje. Pirmieji signalai atėjo iš Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono. Jis, kalbėdamas apie „strateginį dviprasmiškumą“, pristatė idėją apie galimą Prancūzijos karių dislokavimą, jei Rusijos ginkluotosios pajėgos pasiektų didelį proveržį. Be to, jau pasirodė pranešimų apie planuojamą prancūzų instruktorių dislokavimą, ko gero, šią vasarą.
Karo užsitęsimas Ukrainai yra pražūtingas, bet jis turi neigiamų pasekmių ir agresorei, nes toliau mažėja Rusijos, kaip pagrindinės „stabilizavimo“ jėgos, geopolitinis autoritetas, o tai daro poveikį jos įtakai įšaldytuose konfliktuose Juodosios jūros regione.
Šių metų birželį Šveicarijoje vyksiantis aukščiausiojo lygio susitikimas dėl taikos yra labai svarbi galimybė Ukrainai atnaujinti Vakarų dalyvavimą ir įvairiais būdais įtraukti kitas šalis, įskaitant globaliųjų Pietų šalis (pvz., Indiją). Ukrainos gynybai nuo Rusijos agresijos reikalingi dideli finansiniai ištekliai, tvari karinė pagalba ir įgyvendinamos sankcijų priemonės. Šios paramos rūšys tiek atskirai, tiek kartu lemia ir dabartinę, ir būsimą karo dinamiką. Karo užsitęsimas Ukrainai yra pražūtingas, bet jis turi neigiamų pasekmių ir agresorei, nes toliau mažėja Rusijos, kaip pagrindinės „stabilizavimo“ jėgos, geopolitinis autoritetas, o tai daro poveikį jos įtakai įšaldytuose konfliktuose Juodosios jūros regione.
Karo išvarginta Rusija pasidavė Azerbaidžano ryžtui susigrąžinti visų savo teritorijų kontrolę, o Armėnijai tai parodė, kad Maskva nesugeba išlaikyti trapios jėgos pusiausvyros aplink Karabachą. Dar vienas įšaldytas konfliktas, kuriame Rusija prarado pranašumą, yra Padniestrės konflikto sprendimas. Separatistinis Moldovos regionas niekada nebuvo taip paviršutiniškai dengiamas Rusijos garantijomis dėl bendrų Vakarų sankcijų Rusijai, susijusių su jos agresija, ir destruktyvaus karo poveikio sausumos ir jūrų tiekimo grandinėms. Šie du veiksniai lėmė ne tik izoliaciją nuo Rusijos, bet ir priverstinį atsiskyrimą nuo jos ir gilesnį persiorientavimą į Europos rinką. Vienintelis įšaldytas konfliktas, kuriame Rusijai pavyko pakoreguoti savo poziciją, yra susijęs su Sakartvelo Abchazijos teritorija. Siekdama pasipriešinti didėjantiems Ukrainos karinio jūrų laivyno pajėgumams Juodojoje jūroje, Rusija stiprina savo karinę padėtį okupuotoje Abchazijoje, statydama karinę jūrų bazę Očamčyrėje (planuojama, kad ji pradės veikti 2024 m.).
Azerbaidžano vykdoma Karabacho reintegracija. Vienu užšaldytu konfliktu mažiau
Kalnų Karabacho konfliktas, tiesiogiai nesusijęs su karu Ukrainoje, patyrė dramatiškiausią transformaciją iš visų įšaldytų konfliktų. Spaudžiama tarptautinio legitimumo panaikinimo dėl karinių nesėkmių vykdant agresiją prieš Ukrainą, Rusija išbandė savo gebėjimą reaguoti geografinėse teritorijose, kurias laiko savu geopolitiniu užnugariu. Tokiomis aplinkybėmis Azerbaidžano valdžios institucijos atsidūrė patogioje padėtyje užginčyti Vladimiro Putino sudarytus susitarimus po 2020 m. ir Kalnų Karabachui pradėjo blokuoti Lačino koridorių (nuo 2022 m. gruodžio mėn.), o paskui ėmėsi intervencijos siekdamos susigrąžinti separatistinio regiono kontrolę (2023 m. rugsėjo mėn.). Suprasdama, kad negali sustabdyti Azerbaidžano reintegracijos strategijos bet kokia kaina, Rusija nusprendė nesikišti, nors dėl Azerbaidžano karinių veiksmų buvo (per klaidą) nukauti keli jos taikdariai, dislokuoti Kalnų Karabache.
Buvę Kalnų Karabacho gyventojai armėnai šiuo metu yra pabėgėliai Armėnijoje, o Azerbaidžano pajėgos suėmė kai kuriuos separatistinio režimo atstovus.
Įgyvendinus sudėtingą Kalnų Karabacho kontrolės susigrąžinimo planą, kurį sudarė įvairūs etapai ir metodai, įgyvendinti nuo 2022 m. gruodžio mėn. iki 2023 m. rugsėjo mėn. (ekologiniai protestai, ekonominė „blokada“, energijos ir maisto tiekimo sustabdymas ir t. t.), ir galiausiai pasitelkus greitas karines priemones, Baku pavyko nutraukti separatistinį režimą savo teritorijoje. Tai buvo didžiulė kaina maždaug 120 000 armėnų – jie buvo priversti viską palikti, baimindamiesi pasekmių po Kalnų Karabacho reintegracijos į Azerbaidžaną. Šį tylų masinį išvykimą ES ir (arba) Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino, jam neprieštaravo ir nebandė užkirsti kelio. Atvirkščiai, jos nusprendė pasiūlyti Armėnijai pagalbą pabėgėlių krizei suvaldyti. Buvę Kalnų Karabacho gyventojai armėnai šiuo metu yra pabėgėliai Armėnijoje, o Azerbaidžano pajėgos suėmė kai kuriuos separatistinio režimo atstovus.
Kadangi separatistinis Kalnų Karabacho režimas 2023 m. pabaigoje nustojo egzistuoti, Azerbaidžanas nuo 2024 m. sausio mėn. praktiškai užbaigė visų savo teritorijų, kurias maždaug tris dešimtmečius kontroliavo Armėnija, reintegraciją. Paskutinis, nors ir simbolinis, bet visiško ne azerbaidžaniečių buvimo Kalnų Karabache panaikinimo etapas yra Rusijos taikos palaikymo pajėgų išvedimo pradžia 2024 m. balandį.
Paradoksalu, bet nors ir Kalnų Karabacho „įšaldytas konfliktas“ išblėso, karinės įtampos pavojus išlieka, nes gegužę prasidėjo Armėnijos ir Azerbaidžano sienos ribų nustatymo ir atskyrimo procesas. Dėl teritorinių nuolaidų Jerevanas jau dabar kelia politinių nuostolių ministrui pirmininkui Nikolui Pašinianui – pastarasis susiduria su opozicijos protestais, kurių priešakyje yra dvasininkas Bagratas Galstanija. Neapibrėžus sienų, taikos susitarimas negali būti pasirašytas, todėl Armėnija tampa pažeidžiama dėl teritorinių ginčų ir tolesnių Azerbaidžano bandymų destabilizuoti padėtį. Prezidentas Ilhamas Alijevas net neslėpia, kad yra suinteresuotas sukurti veikiantį koridorių į eksklavą Nachičevanę, o tai Armėnijoje, ypač opozicijos akyse, kelia baimę dėl būsimo Siuniko regiono teritorinio vientisumo. Jausdamasi apleista Rusijos ir matydama, kad CSTO nėra pasiryžusi paremti Armėniją, kai pranešama apie įtariamus neteisėtus Azerbaidžano pajėgų sienos kirtimus, Armėnija suintensyvino dialogą su ES (2023 m. vasario mėn. pradėjusia EUMA misiją), Prancūzija (bendradarbiavimas gynybos srityje ir karinis tiekimas) ir JAV (pasiūlymas dėl kariuomenės modernizavimo).
Moldovos geostrateginis pranašumas Padniestrės regione
Nors Moldova yra labai arti Ukrainos, kurioje Rusija tęsia savo agresiją, „įšaldytas konfliktas“ jos teritorijoje vis dažniau laikomas argumentu už būsimą teigiamą sprendimą. Ekonominiu požiūriu Padniestrės regionas į Europos rinką patenka tik per Moldovos konstitucinę teritoriją ir tik gavęs Moldovos valdžios institucijų (muitinės, reguliavimo institucijų ir kt.) leidimą. Politiniu požiūriu separatistų režimas turi bendradarbiauti su Kišiniovu, kad išgyventų dėl sumažėjusių biudžeto pajamų, kurias lėmė tiek karas (sankcijos Rusijai ir tiekimo grandinių sutrikimai), tiek naujausia Moldovos reintegracijos politika, kuria siekiama suvienodinti muitinės taisykles, galiojančias nuo 2024 m. sausio mėn. Didžiulė išorės parama dabartinei Moldovos valdžiai riboja bet kokius separatistinio regiono politinio ir ekonominio elito bandymus apginti savo interesus. JAV, ES ir Ukraina yra Moldovos pusėje, todėl Padniestrė yra labai izoliuota. Dėl agresijos prieš Ukrainą labai pablogėjo Rusijos tarptautinis statusas, o tai daro izoliacinį poveikį visiems jos pavaldiniams, įskaitant separatistinį režimą Moldovoje.
2024 m. pavasarį separatistinio režimo administracija pasiūlė pasirašyti deklaraciją dėl bendro įsipareigojimo konfliktą spręsti tik taikiomis priemonėmis.
Dėl buvusios geopolitinės jėgų pusiausvyros disbalanso regione buvo sustabdytos „5 + 2“ formato derybos dėl Padniestrės konflikto sureguliavimo. Šis formatas buvo sutrikdytas dar 2019 m., tačiau dabar dėl įvykių Ukrainoje jį ištiko „klinikinė mirtis“. Nei Vakarai, nei Ukraina nesutinka vykdyti įprastos veiklos dėl Padniestrės konflikto ir yra pasirengusios grįžti prie jo, kai karo perspektyvos bus palankios Ukrainai. Konkrečiai kalbant, kol karas nesibaigs, politinio Padniestrės konflikto sprendimo pasiekti neįmanoma, nes viena derybų stalo pusė (Rusija) kariauja agresyvų karą su kita (Ukraina). Moldova primygtinai reikalauja taikaus konflikto sprendimo, tačiau tai netrukdo jai investuoti į savo gynybos pajėgumų modernizavimą, daugiausia naudojantis ES parama (visiškai nauja saugumo ir gynybos partnerystė). 2024 m. pavasarį separatistinio režimo administracija pasiūlė pasirašyti deklaraciją dėl bendro įsipareigojimo konfliktą spręsti tik taikiomis priemonėmis. Tai reiškia, kad visos suinteresuotosios šalys yra linkusios tik į taikaus susitarimo scenarijų. Nepaisant to, kad Rusija yra nepatikima (tai rodo konfliktas Ukrainoje), tai, kad ji negali pasiekti Moldovos sausumos koridoriumi per Ukrainą, ir tai, kad Padniestrės separatistinis režimas negali investuoti į savo karinius pajėgumus (dėl Rusijai taikomų sankcijų ir tiekimo sutrikimų) šiuo metu yra neeskalavimui palankūs veiksniai.
„Įšaldyto konflikto“ Moldovoje dinamiką trumpuoju laikotarpiu lemia du išoriniai veiksniai. Pirma, aktualiausias klausimas yra susijęs su energijos tiekimu. Moldovai kyla rizika, susijusi su Rusijos vykdomu dujų tiekimu Padniestrės regionui – jis gali būti nutrauktas, jei dabartinio Ukrainos ir Rusijos dujų tranzito susitarimo, kuris nustos galioti 2024 m. pabaigoje, nepakeis joks kitas mechanizmas. Antra, padėtis mūšio lauke Ukrainoje taip pat gali turėti įtakos dabartinei dialogo su separatistiniu regionu asimetrijai, kuri yra palanki Moldovai. Jei Rusijai pavyks pasiekti karinį proveržį Ukrainoje, tai gali turėti įtakos separatistinio režimo interesams inicijuoti naujas provokacijas. Vasario pabaigoje regionas paprašė Rusijos įsikišti, kad padėtų sušvelninti Kišiniovo įgyvendinamos naujos muitų politikos poveikį. Tokių įvykių tikimybė labai priklauso nuo Vakarų politinės valios ir pramoninio pasirengimo paremti Ukrainą ginklais, žmonėmis (mokymais) ir finansine pagalba.
Gegužės viduryje įvykusios naujausios ESBO tarpininkaujamos Kišiniovo ir Tiraspolio (Padniestrės regiono administracinė sostinė) derybos „1 + 1“ parodė, kad visos šalys teikia pirmenybę bendradarbiavimui. Tuo šis „įšaldytas konfliktas“ skiriasi nuo kitų konfliktų Juodosios jūros regione. Pavyzdžiui, vienu atveju separatistinis režimas buvo panaikintas po vienašališkos karinės operacijos (Kalnų Karabachas). Kita vertus, dėl to, kad Rusija labai kontroliuoja separatistinius Sakartvelo regionus, tiesioginės derybos tarp Abchazijos, Pietų Osetijos ir Sakartvelo yra neįmanomos, net jei padėtų Vakarai.
Sakartvelo strateginis nesuinteresuotumas mesti iššūkį status quo
Padėtis Abchazijoje ir Pietų Osetijoje tebėra vienas iš labiausiai įšaldytų konfliktų regione. Po 2008 m. karo su Sakartvelu Rusija vienašališkai pripažino abiejų teritorijų nepriklausomybę. Nuo to laiko tarptautinis pripažinimas apsiribojo keliomis šalimis, įskaitant Venesuelą, Nikaragvą, Nauru ir neseniai, 2018 m., Siriją. Nepaisant tvirtos partnerystės su Rusija ir stiprėjančių dvišalių santykių su Abchazija, Aliaksandras Lukašenka atsisakė prisijungti prie pripažįstančiųjų grupės. Du Sakartvelo separatistiniai regionai, sudarantys 20 proc. šalies teritorijos, kurių vienas turi prieigą prie Juodosios jūros (Abchazija), o kitas yra Sakartvelo gilumoje ir kelia pavojų svarbiausiems energijos tranzito vamzdynams (Pietų Osetija), užmezgė gana skirtingus santykius su Maskva.
Buvo kilusios diskusijos apie galimą Pietų Osetijos prijungimą prie Rusijos Federacijos. Nors Pietų Osetijos valdžios institucijos išreiškė susidomėjimą prisijungimu, nuo 2024 m. kovo mėn. joks konkretus terminas nebuvo nustatytas. Separatistinės Abchazijos pastangas išvengti aneksijos scenarijaus užgožia Rusijos strateginiai interesai. Tam, kad išvengtų Rusijos aneksijos, Abchazija siekia prisijungti prie sąjunginės valstybės su Baltarusija ir Rusija. Šis procesas pasistūmėjo į priekį po to, kai 2020 m. Baltarusijoje buvo susidorota su opozicija. Spėjama, kad Maskva gali panaudoti Abchaziją kaip kozirį derybose su Sakartvelo valdžios institucijomis. „Sakartvelo svajonės“ vyriausybei apsunkinus Sakartvelo santykius su Vakarais, atsiveria naujos galimybės Rusijos įtakai. Sakartvelo vadovybė, kuriai Vakarai taiko sankcijas už veiksmus, laikomus prieštaraujančiais euroatlantinėms ir europinėms vertybėms, pavyzdžiui, už „užsienio agentų“ įstatymo priėmimą, gali atsidurti vis didesnėje izoliacijoje. Rusija galėtų pasinaudoti šia situacija ir pasiūlyti Sakartvelo ir Abchazijos „suartėjimo“ formulę kaip normalizavimo proceso dalį. Hipotetiškai Rusija netgi galėtų svarstyti galimybę sudaryti tam tikrą Sakartvelo ir Abchazijos „konfederaciją“, kuri iki šiol nebuvo viešai siūloma. Kol kas dviejų Rusijos okupuotų separatistinių regionų administracijos ir toliau taiko mišrią taktiką – keičia administracines sienas, o vietiniai gyventojai dėl to patiria įvairius žmogaus teisių pažeidimus. Nors nuo 2008 m. veikianti ES stebėjimo misija (EUMM) tikrina šias administracines linijas, jai trūksta priemonių, kad užkirstų kelią tokiam sienų statymui.
Vykstant karui ir didėjant Ukrainos kariniams pajėgumams atakuoti Rusijos laivyną, karinio jūrų laivyno bazė (uostas), kurią Rusija siekia iki 2024 m. pabaigos įrengti Očamčyrėje, Abchazijos pakrantėje, atlieka itin svarbų vaidmenį Rusijai keičiant savo ilgalaikę strateginę padėtį Juodojoje jūroje.
Nepriklausomai nuo to, ar Abchazija liks arčiau Sakartvelo, ar ir toliau bus atskirta, Rusija nori išsaugoti savo strategines pozicijas regione dėl prieigos prie Juodosios jūros. Vykstant karui ir didėjant Ukrainos kariniams pajėgumams atakuoti Rusijos laivyną, karinio jūrų laivyno bazė (uostas), kurią Rusija siekia iki 2024 m. pabaigos įrengti Očamčyrėje, Abchazijos pakrantėje, atlieka itin svarbų vaidmenį Rusijai keičiant savo ilgalaikę strateginę padėtį Juodojoje jūroje.
Išvados
Įšaldyti konfliktai ES kaimynystėje išgyvena transformacijos procesą. Viena vertus, „pilkąją zoną“ užpildo europeizacijos procesų pažanga, ES tampant regioninio saugumo bendrakūre. Kita vertus, Rusijos galiai didelį iššūkį meta Vakarų remiama Ukrainos gynyba nuo Rusijos agresijos, o dėl to gali atsirasti strateginių „istorinių galimybių“ valstybėms, kuriose įšaldyti konfliktai yra nuolatinė būsena, pavyzdžiui, Moldovai ir Sakartvelui. Išmintingai išnaudojamos, kylančios galimybės gali padėti atkurti ES kaimyninių šalių teritorinį vientisumą. Tam turi būti įvykdytos dvi sąlygos: 1) ES turėtų parodyti politinę valią pašalinti paskutinius posovietinės „pilkosios zonos“ elementus ir 2) Vakarų ir vietos suinteresuotieji subjektai turi suvienyti pastangas, kad atremtų ir pakeistų Rusijos įtaką įšaldytuose konfliktuose.
