Kovo 10 d. Tbilisio gatvėse tvyrojo šventinė nuotaika – po masinių trijų dienų protestų ir tarptautinės bendruomenės raginimų Sakartvelo valdantieji atšaukė kontraversišką įstatymo projektą dėl užsienio agentų. Įstatyme buvo siūlyta sukurti registrą, kuriame būtų įtrauktos iš užsienio finansuojamos žiniasklaidos priemonės ir nevyriausybinės organizacijos (NVO). Į registrą įtrauktos organizacijos būtų oficialiai įvardintos kaip „užsienio įtakos agentai“ Sakartvele. Toks įstatymas leistų stebėti, tikrinti ir kontroliuoti nuo valstybės biudžeto nepriklausomų pelno nesiekiančių organizacijų veiklą. Panašus įstatymas Rusijoje praktiškai paralyžiavo pilietinę visuomenę, todėl buvo baiminamasi, jog Sakartvelą ištiks toks pat likimas.
Simboliška, kad šis incidentas žymi vienerių metų sukaktį, kuomet Sakartvelas pateikė prašymą Europos Sąjungai tapti jos nare. Nors skirtingai nei Ukraina ir Moldova, Sakartvelui nebuvo suteiktas ES kandidatės statusas, šalis gavo ilgai lauktą ES narystės perspektyvą, kuri atvėrė duris glaudesniam bendradarbiavimui su Vakarais. Tačiau valdančiosios „Kartvelų svajonės“ partijos bandymas priimti užsienio agentų įstatymą, kuris akivaizdžiai kertasi su ES teisiniais principais, žymi valdžios neapsisprendimą dėl šalies geopolitinės krypties. Ką šis epizodas rodo apie Sakartvelo pasirengimą eiti eurointegracijos keliu? Ir ko galima tikėtis ateityje?
ES integracija ir demokratijos iššūkiai
Sakartvelo Europos integracijos procese persipynę geopolitinės ambicijos bei vidiniai, partiniai interesai. Valdančioji „Kartvelų svajonė“, laimėjusi trejus rinkimus iš eilės, visose savo kampanijose akcentavo integracijos į Vakarų struktūras svarbą. Šalyje, kur palaikymas ES siekia 81 proc., o NATO – 73 proc. (NDI, 2023), kitokia pozicija užsienio politikos klausimais reikštų partijos nurašymą į politikos paraštes.
„Kartvelų svajonės“ parama eurointegracijai nebuvo tik žodinė. Jiems valdant buvo pasirašyta Asociacijos sutartis, baigtos derybos dėl bevizio režimo su Europos Sąjunga. 2017 m. siekis integruotis į ES ir NATO buvo įrašytas į šalies Konstituciją. Sakartvelas teisinėse reformose neatsilieka nuo Ukrainos ir Moldovos, kaip rodo vasarį skelbta Europos Komisijos ataskaita, o kai kuriose srityse net ir pirmauja (pvz., vidaus rinkos ar konkurencingumo srityse).
Tačiau vien teisyno atnaujinimo nepakanka sėkmingai europeizacijai, šalį kamuoja visa eilė politinių problemų: nesėkminga teismų reforma, auganti politinė poliarizacija ir nesugebėjimas užtikrinti žiniasklaidos laisvės. Padėtis šalyje politologų vertinama kaip demokratijos regresija. Vis dėlto bene svarbiausiu iššūkiu tapo būtent „Kartvelų svajonės“ politinė laikysena, kuria bandoma laviruoti tarp skelbiamų eurointegracijos tikslų ir savo valdžios išlaikymo bei didinimo.
Pilietinė visuomenė brėžia ribas
Vienu pagrindinių reformų variklių šalyje šiuo metu yra Sakartvelo pilietinė visuomenė, kuri ne tik aktyviai priešinasi autokratiškumo apraiškoms, bet savo veiksmais jau ne pirmą kartą brėžia vadinamąsias „raudonas linijas“ bei šalies geopolitinius tikslus. Vienas tokių išbandymų buvo „Gavrilovo naktis“ 2019 m., kuomet tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš leidimą žinomam Rusijos Dūmos deputatui sakyti kalbą Sakartvelo parlamente, neatsižvelgiant į jo pritarimą 2008-ųjų Rusijos ir Sąkartvelo karui – tai palaikyta nepagarba šalies nepriklausomybei. Protestas baigėsi kruvinu susirėmimu su policija ir ilgam įtvirtino nuostatą, kad tokio pobūdžio vizitai iš Rusijos nėra priimtini.
Kilus Rusijos karui su Ukraina, kartvelai daugiau nei mėnesį praleido demonstracijose. Tarp šūkių, palaikančių ukrainiečius, buvo ir raginimai imtis veiksmų dėl greitesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Kartvelų svajonė“ įsiklausė į raginimus ir išsiuntė prašymą dėl ES narystės.
Pilietinės visuomenės svarbą užtikrinant nuomonių įvairovę ir institucijų priežiūrą ypatingai ryškiai atskleidžia siūlytas „užsienio įtakos agentų“ įstatymas, kuriuo buvo bandoma apriboti nepriklausomas NVO ir žiniasklaidos priemones. Įstatymu norėta įvesti privalomą registraciją ir žymėjimą „užsienio agentas“ visoje viešoje komunikacijoje bei galimybę tikrinti galimus pažeidimus, kas pusmetį atlikti šių organizacijų auditus. Praktiškai tai leistų politiškai nepatogias organizacijas ilgainiui visai sustabdyti. Tai, jog toks precedentas jau sukurtas Rusijoje, sukėlė papildomų klausimų dėl valdančiosios partijos motyvų priimti šį įstatymą.
Pasirengimas šiam žingsniui jau buvo atliktas: dar sausio mėnesį „Kartvelų svajonė“ finansavo kampaniją socialinėse medijose, nukreiptą prieš pilietinės visuomenės grupes. Skelbimuose teigta, kad pilietinės visuomenės organizacijos yra nusiteikusios prieš šalyje įsitvirtinusią bažnyčią ir todėl yra „antikartveliškos“. Vyriausybei palanki „Imedi TV“ skelbė, kad NVO nėra atskaitingos, ir savo reportažuose ne kartą jas vadino „turtingomis NVO“. Tai tik keletas panašių kampanijų pavyzdžių.
Vis dėlto šių valdžios inicijuotų kampanijų nepakako visuomenei nuteikti prieš nevyriausybines organizacijas. Panašu, kad „Kartveliška svajonė“ nepasimokė iš „Gavrilovo nakties“, kuri parodė, kad atvirai pro-rusiška politika Sakartvele nėra priimtina. Prieš šį įstatymą peticijomis, laiškais ir demonstracijomis protestavo įvairios visuomenės grupės: akademikai, nevyriausybinės organizacijos, žurnalistai, menininkai, sportininkai ir itin aktyvus jaunimas.
Kartvelų „Maidanui“ nepasiruošę
„Kartvelų svajonė“ valdžioje yra jau trečią kadenciją – nuo 2012 metų. Visiškai aišku, kad jie stengsis išlikti ir po kitų rinkimų, kurie suplanuoti 2024 metais. Tai, kad valdantieji nusileido protestuotojų reikalavimams ir atmetė vadinamąjį „užsienio įtakos agentų“ įstatymo projektą, yra reikšmingas įvykis dėl keleto priežasčių. Pirma, buvo pristabdyta Rusijos įtakos sklaida Sakartvele. Nuolat vyksta hibridinės atakos, dezinformacijos kampanijos ir kiti bandymai įvairiais būdais integruoti Sakartvelą į Rusijos įtakos erdvę. Šiuo įstatymu būtų stipriai suvaržyta nepriklausomo žodžio laisvė ir galimybė pasipriešinti.
Antra, valdančioji „Kartvelų svajonė“ pripažino, kad nėra pasirengusi peržengti tam tikrų ribų. Saugumo struktūros galėjo panaudoti agresyvesnę jėgą ir išvaikyti protestus. Vis dėlto, nepaisant pilietinės visuomenės ryžto, kartvelai nėra pasiruošę „antro Maidano“ scenarijui. Patyrę pilietinius karus ir Rusijos agresiją, jie gerai supranta tokio scenarijaus kainą. „Kartvelų svajonės“ atsitraukimas rodo, kad šio „Rubikono“ kol kas nėra pasiruošusi peržengti ir Sakartvelo valdžia.