Kietosios ir švelniosios galios priešprieša: JAV Respublikonų ir Demokratų vizijos užsienio politikoje

Labai tikėtina, kad ir pargalės atveju tiek K. Harris, tiek D. Trumpas kliausis patarėjais užsienio ir saugumo klausimais. Todėl čia svarbios yra ne tik asmeninės kandidatų į prezidentus nuostatos, bet kolektyvinės partinės programos (JAV tai vadinama „platformomis“), kurios apibendrina dominuojančias pozicijas Respublikonų ir Demokratų partijose. Labai tikėtina, jog partijų konventuose priimtas politinių programų  dalis, skirtas užsienio ir saugumo politikai, parengė tie ekspertai, kuriuos vėliau galėsime pamatyti Nacionalinio saugumo taryboje ar kitose pareigose, skirtose formuoti ir įgyvendinti jau JAV prezidento užsienio ir saugumo politiką.

Kita vertus, kaip ir į daugumą rinkimų kampanijų programų, nereikėtų žiūrėti į jas kaip į privalomą darbotvarkę būsimam prezidentui ar prezidentei. Jos atspindi šiuo metu partijose vyraujančias nuotaikas ir kai kuriais atvejais – kompromisus tarp skirtingų interesų grupių partijų viduje. Realybė gali gerokai skirtis nuo kampanijai skirtų šūkių.

Respublikonai: „taika per stiprybę“

Respublikonų partijos nariai nesivargino plačiai dėstyti užsienio politikos ir saugumo principų. Visas rinkimų platformos tekstas yra itin lakoniškas, Vašingtone net  juokaujama, kad jį telefonu padiktavo D. Trumpas. Partijos konvente liepos mėnesį patvirtintoje programoje užsienio politikai ir saugumui skirtas maždaug vienas puslapis tezių. Visa esmė koncentruota į pasiryžimą atstatyti JAV  kariuomenę ir aljansus, kovoti su Kinija, nugalėti terorizmą, sukurti Geležinio kupolo (angl. Iron Dome) priešraketinės gynybos skydą, propaguoti Amerikos vertybes, užtikrinti sienų saugumą bei atgaivinti JAV gynybos pramonę. Respublikonai žada, jog sukurs „kariuomenę – didesnę, geresnę ir stipresnę nei bet kada anksčiau.“

Respublikonų pozicija, kaip didinti JAV saugumą ir įtaką pasaulyje, gana gerai atspindi D. Trumpo retus pasisakymus šia tema: kartojama, jog valdant Joe Bidenui amerikiečių saugumas sumažėjo, o JAV „tapo pajuokos objektu“. Todėl vienintelis kelias, anot Respublikonų, atkurti JAV karinę galią ir demonstruoti stiprybę. Būtent per kariuomenės stiprinimą, padidintas investicijas – įskaitant priešraketinės sistemos kūrimą, atkartojant Izraelio „Geležinio kupolo“ sėkmę – JAV karinės pajėgos „būtų moderniausios, mirtiniausios ir galingiausios pajėgos pasaulyje“.

Nors D. Trumpas niekada nebuvo didelis aljansų šalininkas, Respublikonų programoje teigiama, jog sieks stiprinti aljansus „užtikrindami, kad mūsų sąjungininkai vykdytų savo įsipareigojimus investuoti į mūsų bendrą gynybą ir atkurti taiką Europoje“. Kitaip tariant – spaudimas partneriams didinti savo išlaidas gynybai bus pagrindinė „aljansų stiprinimo“ tema. Verta pastebėti, kad nėra jokio žodžio apie strateginius saugumo partnerius Europoje, nėra paminėtas NATO, nėra jokio konkretumo, koks gynybos finansavimas galėtų būti „pakankamas“, kad Vašingtone būtų vertinamas kaip sąžiningas naštos pasidalijimas. Tarp kitų sąjungininkų yra išskirtas Izraelis („mes liksime su Izraeliu ir sieksime taikos Artimuosiuose Rytuose“) bei abstrakčiai nurodytos kitos „stiprios, suverenios ir nepriklausomos nacijos“ Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, su kuriomis bus siekiama lyderiauti. Tačiau taivaniečiai jau sunerimo dėl šios dalies – buvo pastebėta, jog nuo pat 1980 m. Taivanas pirmą kartą nebuvo paminėtas Respublikonų rinkimų programoje. D. Trumpui tipiškas bravūriškas pasisakymas, jog „Taivanas turėtų susimokėti už JAV apsaugą“ šį nerimą tik padidino.

Akivaizdus Respublikonų deklaruojamas prioritetas – JAV sienų saugumas ir kova su nelegalia narkotikų prekyba. Skelbiama, jog „Respublikonai mobilizuos karinį personalą ir būtinus išteklius, kad griežtai susidorotų su karteliais, kurie gabena narkotikus ir žmones į mūsų šalį“. Atskirai paminėtas ir siekis atgaivinti JAV karinę pramonę ir užtikrinti, kad saugumo kritiniai elementai būtų pagaminti JAV, o kritinės infrastruktūra būtų apsaugota nuo „blogiečių“ kibernetinių atakų.

Gana keista, tačiau viena dažniausiai kartojamų D. Trumpo nuostatų dėl Kinijos suvaržymo į užsienio politikos dalį net nepateko. Faktiškai vienintelė tezė visoje programoje, skirta šiam klausimui – tai ketinimai atimti iš Kinijos didžiausio palankumo prekybos partnerės statusą bei „palaipsniui nutraukti būtinųjų prekių importą ir sustabdyti Kiniją nuo Amerikos nekilnojamojo turto ir pramonės įsigijimo“. Būtent tai, anot Respublikonų, turėtų sukurti „strateginę nepriklausomybę nuo Kinijos“.

Demokratai: pasibaigusio galiojimo programa?

Skirtingai nei Respublikonų programoje, Demokratai akivaizdžiai prioritetiniais partneriais laiko Europos valstybes. Primenama, jog D. Trumpas „įžeidė mūsų sąjungininkus, pasitraukė iš tarptautinių susitarimų“, ne kartą pasisakymais rėmė autoritarinių šalių vadovus ir apskritai sumažino JAV saugumą.

Jei Respublikonų platformą galima laikyti itin trumpa ir supaprastinta, tai Demokratų partijos dokumentas – jau dabar akivaizdžiai pasenęs. Matyt, rinkimų programa buvo parengta dar gerokai prieš J. Bidenui paskelbiant apie pasitraukimą iš rinkimų kovos ir iki Demokratų konvento, prasidėjusio rugpjūčio 19 d., niekas nepasivargino rimčiau pakoreguoti dokumento. Apie K. Harris programoje kalbama tik kaip apie dabartinę viceprezidentę, ne kaip Demokratų kandidatę į prezidentus. „New York Times“ suskaičiavo, kad visame dokumente 19 kartų minima „antra J. Bideno kadencija“.

Pats dokumento turinys taip pat dvelkia praeitimi. Nors programa yra gerokai išsamesnė, vien užsienio politikai skirta apie 12 psl., tačiau turbūt 90 proc. turinio yra apie tai, ką per savo kadenciją nuveikė J. Bidenas.

Skirtingai nei Respublikonų programoje, Demokratai akivaizdžiai prioritetiniais partneriais laiko Europos valstybes. Primenama, jog D. Trumpas „įžeidė mūsų sąjungininkus, pasitraukė iš tarptautinių susitarimų“, ne kartą pasisakymais rėmė autoritarinių šalių vadovus ir apskritai sumažino JAV saugumą. Kaip kontrastas, pabrėžiama, jog J. Bidenas stiprino partnerystę su NATO parneriais, visapusiškai rėmė Ukrainą, kartu su sąjungininkais siekė stiprinti demokratiją ir duoti atkirtį autokratijoms.

Nurodoma, jog J. Bidenas siekė trijų tikslų Ukrainoje:  padėti Ukrainai apginti savo suverenitetą, išlaikyti vienybę mūsų transatlantiniuose aljansuose ir užkirsti kelią tiesioginio konflikto su Rusija eskalacijai. „Visuose trijuose frontuose JAV pavyko“ – skelbiama programoje. Šioje vietoje sunku atsikratyti abejonės: paskutinis tikslas – vengti eskalacijos – tapo J. Bideno politikos Ukrainoje leitmotyvu, apibrėžusiu ir kitų dviejų tikslų ribas. Net ir „vienybė transatlantiniame aljanse“ reiškė, jog JAV (kartu su Vokietija) dėl nuolatinės eskalacijos baimės spaudžia kitas sąjungininkes nusileisti ir susitaikyti, jog Ukraina nebus kviečiama tapti NATO nare. Vienaip ar kitaip, Demokratai tai laiko savo užsienio politikos sėkme, tad tikėtina, kad K. Harris jokių esminių pokyčių šioje srityje nesieks.

Panašios svarbos svoris programoje tenka ir Indijos – Ramiojo regionui. Primenama, jog J. Bidenas, siekdamas atsispirti Kinijos prievartiniam spaudimui ir taisyklių laužymui, subūrė AUKUS ir Quad formatus, surengė „istorinį trišalį Camp David viršūnių susitikimą“ su Pietų Korėjos ir Japonijos vadovais, sustiprino bendradarbiavimą su ASEAN šalimis ir nuveikė dar daug kitų svarbių darbų. „Per antrąją kadenciją prezidentas J. Bidenas ir toliau skatins laisvą, atvirą, susietą, klestintį, saugų ir atsparų Indo-Ramiojo vandenyno regioną,“ skelbiama programoje. Akivaizdu, kad pats J. Bidenas to jau nebedarys. Tačiau kryptis K. Harris paliekama aiški.

Santykiai su Kinija yra viena įdomiausių Demokratų užsienio politikos dalių. Čia vis kalbama apie „konkurenciją su Kinija“, pabrėžiant, jog suprantami keliami iššūkiai, bet kartu siekiama „atsakingai suvaldyti konkurenciją tarp mūsų šalių“. Kitaip tariant, Kinija nėra vadinama priešininke – tik strategine konkurente – ir teigiama, jog JAV „nesiekia konflikto“. Kaip tai bus užtikrinama? „Būnant kietiems, bet išmintingiems Kinijos atžvilgiu“. Tačiau, regis, tas „kietumas“ apimta tik tai, kaip svarbu neleisti Kinijai išnaudoti atviros JAV ekonomikos ir užkirsti kelią piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi tarptautinės prekybos grandinėse. Pakartojama, jog bus siekiama sumažinti rizikas („de-risk“) ir diversifikuoti prekybą su Kinija, bet nesiekiama visiškai atsiriboti („decouple“) nuo Kinijos. O klimato kaitos ar narkotikų sudėtinės dalies fentanilio platinimo klausimais bendradarbiavimas su Kinija yra būtina santykių dalis.

Skirtingai nuo Respublikonų programos, čia paminėtas ir Taivanas: nurodoma, jog laikantis „Vienos Kinijos politikos“ bus siekiama palaikyti status quo, kad jis nebūtų vienašališkai keičiamas iš bet kurios pusės. Taivaniečiams turėjo patikti tai, kad paminėtas ne tik Taivano Santykių Aktas (angl. Taiwan Relationship Act), bet ir Šeši Užtikrinimai. Tai Ronaldo Reagano laikų principai, kaip turėtų būti palaikoma Taivano de facto nepriklausomybė: JAV nesutinka nustatyti ginklų pardavimo Taivanui pabaigos datos; nesutinka konsultuotis su Kinija dėl ginklų pardavimo Taivanui; nesiekia tarpininkauti tarp Taipėjaus ir Pekino; nesutinka peržiūrėti Taivano santykių įstatymo; nekeičia savo pozicijos dėl suvereniteto Taivano atžvilgiu; ir nedaro spaudimo Taivanui pradėti derybas su Kinija. Tai pirmas kartas, kai Demokratų partija pamini Šešis principus savo platformoje. Kita vertus, turint galvoje labai atsargią Bideno/Harris poziciją dėl to, jog nereikia veltis į gilesnę konfrontaciją su Kinija, Taivano paguodimas gali likti tik retoriniais ženklais.

Kitaip tariant, D. Trumpui karinė galia yra esminė priemonė ir tikslas. J, Bidenui ir K. Harris – diplomatija ir „švelnioji galia“ yra pagrindinė užsienio politikos priemonė.

Artimieji ir Vidurio Rytai – trečias karštas taškas JAV geopolitinių atsakomybių žemėlapyje ir tam skirta nemaža programos dalis. Irano atgrasymas, derybos dėl dviejų valstybių sprendimo Izraelio-Palestinos konflikte, paliaubos kare su Hamas – visi šie klausimai persipynę į komplikuotą mazgą, kuris sunkiai išnarpliojamas. Kaip jį galėtų išspręsti K. Harris, jei taptų prezidente – atsakymų nėra. Tačiau teigiama, jog J. Bidenas naudojosi „agresyvia diplomatija, paremta JAV karine galia“, kad atgrasytų Iraną ir jo remiamus teroristus. Pateikti tai kaip sėkmę – išties drąsu, prisimenant tiek 2023 m. spalio 23 d. Hamas išpuolį prieš žydus, tiek Irano masyvią dronų ir raketų antpuolį prieš Izraelį šiemet balandžio 13 dieną. Nepaisant didelių JAV pastangų, paliaubos tarp Izraelio ir Hamas taip pat nėra užtikrintos. Vis dėlto būtent paliaubų siekis yra išskiriamas kaip esminis uždavinys, leisiantis „padidinti saugumą Izraeliui, atverti galimybę gilesnei regiono integracijai bei istoriniam santykių su arabų kaimynais normalizavimui“.

Bene ryškiausiai skirtumai tarp Respublikonų ir Demokratų vizijų užsienio politikoje atsiskleidžia per dviejų tezių palyginimą: Respublikonams/Trumpui taika pasiekiama per galią; Demokratams/Bidenui/Harris – lyderystė siekiama ne tiek per galios pavyzdį, bet labiau per pavyzdžio galią (angl.  „we lead not only with the example of our power but with the power of our example“). Kitaip tariant, D. Trumpui karinė galia yra esminė priemonė ir tikslas. J, Bidenui ir K. Harris – diplomatija ir „švelnioji galia“ yra pagrindinė užsienio politikos priemonė. Nors Demokratų programoje taip pat pabrėžiama, kad būtina išsaugoti galingiausią pasaulyje JAV kariuomenę, tačiau tai – paskutinė priemonė, kurią JAV naudotų apsaugant savo interesus ar ginant sąjungininkus. Kai kuriems JAV sąjungininkams, kurių saugumas labiausiai priklauso nuo JAV karinės galios ir pasiryžimo ją naudoti, tai gali būti nerimą ar net neviltį kelianti tendencija.