NATO Viršūnių susitikimas 2023 m. Vilniuje daug kam Lietuvoje buvo nuostabi proga pasidžiaugti, jog mes esame pasaulio dėmesio centre, galime organizuoti aukščiausio lygio pasaulio lyderių susitikimus. Vilnius pulsavo šventine nuotaika. Ukrainos prezidento Volodimyro Zelenskio vizitas Vilniuje ir ypač jo viešas pasirodymas Lukiškių aikštėje, JAV prezidento Joe Bideno kalba Vilniaus universitete, pagrindinio renginio išvakarėse pasiektas principinis sutarimas dėl Švedijos narystės NATO – visa tai bent jau lietuviams sukūrė įspūdį, jog Vilniaus NATO Viršūnių susitikimas buvo didelė sėkmė.
Tačiau pasibaigus Vilniaus Viršūnių susitikimui liko didelis kartėlis dėl itin neaiškios NATO narystės Ukrainai perspektyvos. Artėjant jubiliejiniam NATO Viršūnių susitikimui Vašingtone vis dažniau Vilnius yra minimas ne kaip sėkmingo susitikimo pavyzdys, o kaip politinių nesutarimų ir nesuvaldytų lūkesčių drama.
Pasiekti susitarimai (pavyzdžiui, dėl NATO teritorinių gynybos planų, naujai apibrėžtų 2 proc. BVP išlaidų gynybai) ar sklandus organizavimas nublanksta, nes tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Ryškiau įstrigo politinės klaidos ir nesėkmės, kurių dabar jokiais būdais stengiamasi nekartoti. Prieš Viršūnių susitikimą Vašingtone vykstančiuose viešuose ir off the record renginiuose dažnai tenka girdėti tą pačią tezę: J. Bideno komanda mažiausiai nori matyti tokią įtampą ir nepasitenkinimą, koks buvo Vilniuje. Žymusis „V. Zelenskio tweetas“, kurį Ukrainos prezidentas paskelbė sužinojęs NATO baigiamojo komunikato juodraštį, vis dar yra prisimenamas kaip akibrokštas, ypač JAV delegacijai. Nedaug trūko, jog V. Zelenskis būtų atsisakęs atvykti į Vilnių ir sukėlęs diplomatinę krizę tarp Ukrainos ir NATO.
Patyrę diplomatai ir ekspertai bemaž vieningai sutaria – šiemet nebus kartojamos klaidos, kuomet nesuvaldyti perdėti lūkesčiai bemaž pavirsta į diplomatinį fiasko. Vis dažniau pabrėžiama, jog „Aljanso vienybės demonstravimas“ yra taip pat vertybė, kurios nereikia pamiršti net ir turint skirtingas pozicijas atskirais klausimais. Vienybė, konsensusas ir solidarumas šiemet Vašingtone bus raktiniai žodžiai, kuriuos labiausiai trokšta girdėti J. Bidenas ir jo komanda.
„Tiltas“ Ukrainos narystei NATO
Vienas iš jautriausių klausimų, kurį bandyta išspręsti gerokai prieš Vašingtono Viršūnių susitikimą, buvo susijęs su tinkamu balansu (ir kruopščiai parinktu žodynu) tarp akivaizdaus nenoro Ukrainai suteikti oficialų kvietimą tarpti NATO nare ir pozityvaus signalo ukrainiečiams, kad narystės perspektyva visgi artėja. Nors didžiausi Ukrainos advokatai, tarp jų ir Lietuva, neatsisakė požiūrio, jog ilgalaikis Ukrainos saugumas įmanomas tik jai tapus NATO nare, tačiau visi pripažino, jog šiuo metu neįmanoma pakeisti J. Bideno ir O. Scholco kategoriško „ne“ Ukrainos pakvietimui.
JAV tyrimų centrų analitikai dar bandė viešai įtikinti, jog Ukrainai reikia jei ne greitos narystės, tai bent jau oficialaus kvietimo tapti NATO nare. Pavyzdžiui, Luke‘as Coffey‘is iš Hudsono instituto JAV Senato viešuose klausymuose siūlė konkrečią kvietimo formulę: Ukraina pakviečiama į NATO, tačiau nare taptų tik tuomet, kai dėl tinkamų saugumo sąlygų Ukrainoje sutartų NATO narės. Ianas Brzezinskis kvietė pripažinti, kad Ukraina jau dabar atitinka narystės NATO sąlygas ir suteikti Ukrainai NATO Tarybos stebėtojos statusą, ką automatiškai gauna oficialios NATO kandidatės, kviečiamos prisijungti prie NATO. Tačiau tokie ekspertų siūlymai menkai tepakeitė JAV prezidento administracijos poziciją, jog „jokių kvietimų nebus“.
Likus keliems mėnesiams iki Vašingtono NATO Viršūnių susitikimo ėmė ryškėti konkretus amerikiečių siūlymas, kaip bent jau sukurti įspūdį, kad kažkas naujo žadama Ukrainai, nors faktiškai liekama prie status quo situacijos. „Ukraina taps NATO nare. Mūsų tikslas Viršūnių susitikime – padėti pastatyti tiltą šiai narystei“, teigė JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. “Sąjungininkai pateiks [Ukrainai] visą paketą priemonių, kurios pasitarnaus kaip tiltas jos narystei aljanse“, birželį teigė JAV ambasadorė prie NATO Julianne Smith. Ši „tilto į narystę“ metafora palaipsniui tapo pripažįstama ir tarp kitų NATO narių. Aiškiu ženklu, kad tam nesipriešins net ir ryškiausi Ukrainos rėmėjai, tapo Bukarešto Devintuko[1] Viršūnių susitikimo komunikatas, kurį paskelbė septynių šalių vadovai Rygoje, birželio 11 d. Jame taip pat buvo užfiksuota, jog tikimasi, kad NATO Viršūnių susitikime bus „pastatytas apčiuopiamas tiltas [Ukrainos] narystei NATO“.
Vis dėlto net ir amerikiečiai supranta, kad vien gražios metaforos neužtenka. Ukraina laukia konkrečių sprendimų, kaip tas „tiltas į narystę“ atrodys ir ant kokių atramų jis bus statomas.
NATO karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris apibendrino tris pagrindines kryptis, kas turėtų būti įvardyta NATO Viršūnių susitikime:
- NATO karinio rengimo ir apmokymų programos sukūrimas, leidžiantis paspartinti Ukrainos pasirengimą narystei;
- Patikimos ir ilgalaikės karinės paramos, kurią koordinuotų NATO, užtikrinimas;
- NATO – Ukrainos Jungtinio analizės, treniruočių ir mokymo centro Lenkijoje sukūrimas.
Ukrainiečių karinio rengimo ir treniruočių misija, kuri leistų padidinti ukrainiečių kompetenciją ir gebėjimus dirbti su NATO šalių ginkluote ar perimti NATO karines taktikas, nėra itin nauja idėja. Bemaž nuo pat karo 2014 m. pradžios atskiros NATO šalys siuntė karinius instruktorius į Ukrainą, tikėtina, kad neviešai tai darė ir po 2022 metų. Ukrainiečių apmokymų poreikis ypač sustiprėjo, kai NATO šalys nutarė skirti Ukrainai naikintuvus F-16. Bene daugiausiai kontraversijos sukėlė Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono pasisakymai, kuomet jis neatmetė galimybės, kad NATO šalys galėtų siųsti į Ukrainą karius, padedančius Ukrainai kovoti prieš Rusiją ne pačiame fronte, bet be tiesioginio kontakto, pavyzdžiui, vykdant kibernetinio saugumo ar išminavimo užduotis. Iš pradžių šios užuominos buvo sutiktos su skubiais paneigimais, vėliau – su tikslinimais, kad tikrai neina kalba apie reguliarių pajėgų dislokavimą Ukrainoje, o galiausiai NATO šalys ėmė svarstyti, kokių konkrečių karinių instruktorių ar saugumo ekspertų Ukrainai reikia ir kaip NATO galėtų užtikrinti tokios misijos koordinavimą. Kaip papildomą „pasaldinimą“ NATO svarsto ir galimybę įsteigti specialaus pasiuntinio Ukrainaipoziciją. Šis NATO atstovas turėtų būti atsakingas už NATO karinio rengimo ir karinės paramos Ukrainai koordinavimą. Tiesa, Vokietija užsispyrė nevadinti paramos Ukrainai ir karinio rengimo koordinavimo „misijos“ vardu, tad greičiausiai oficialiai NATO tai vadins tiesiog programa „Saugumo parama ir mokymai Ukrainai“ (angl. NATO Security Assistance and Training for Ukraine).
Ilgalaikės ir nepertraukiamos karinės paramos Ukrainai koordinavimas NATO lygiu – tai bandymas sukurti saugiklius nuo potencialaus „Trumpo efekto“. Respublikonų kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas rinkimų kampanijos metu neslėpė ketinimų nutraukti karinę paramą Ukrainai ir nuolat kritikuodavo dabartinę J. Bideno administraciją, kad ši per daug išlaidauja remdama Kijevą. NATO Generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas dėjo daug pastangų, jog įtikintų šalis nares perkelti karinės paramos telkimo ir perdavimo Ukrainai atsakomybę nuo dabartinės JAV vadovaujamos Ukrainos gynybos kontaktinės grupės (Ramsteino formato) ant NATO pečių. J. Stoltenbergas tikėjosi, kad tai leistų per metus suteikti Ukraina mažiausiai apie 40 mlrd. eurų karinės paramos. Tiesa, ne visos NATO šalys skuba prisiimti konkrečius finansinius įsipareigojimus. Bent jau prieš NATO Viršūnių susitikimą buvo vengiama kalbėti apie konkrečius skaičius, kokia apimtimi NATO pavyks remti Ukrainą, ir kokiam laikotarpiui galėtų būti numatyti finansiniai įsipareigojimai.
NATO pajėgumai: daugiau ir greičiau
Pagrindinė žinia, kuria JAV prezidento administracija mėgins pateikti kaip pozityvų NATO Viršūnių susitikimo aspektą, bus apie didėjantį NATO šalių finansavimą gynybai. Šis klausimas J. Bidenui svarbus ir rinkimų kovos su D. Trumpu fone: D. Trumpas dažnai mėgsta girtis, jog būtent jis paskatino NATO nares plačiau atverti kišenes ir tik po jo agresyvių raginimų ėmė augti išlaidos gynybai. Tad J. Bidenui irgi svarbu parodyti, jog jo prezidentavimo metu NATO šalys vis labiau prisideda prie kolektyvinės gynybos ir JAV nėra vienintelė NATO donorė. Ne veltui NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas prieš NATO viršūnių susitikimą atvyko į Vašingtoną ir tiesiogiai J. Bidenui pristatė naujausius NATO šalių išlaidų gynybai skaičius. 23 šalys iš 32 NATO narių gynybai jau skiria 2 ar daugiau procentų nuo BVP. Nemažai grafikų buvo parengta specialiai parodant NATO Europos šalių narių ir Kanados gynybos finansavimo pokyčius – tai politinė žinutė būtent amerikiečiams.
Stoltenbergas netiesiogiai įsitraukė ir į menamą diskusiją su D. Trumpo abejonėmis, ar NATO yra naudingas JAV. „NATO yra naudingas JAV saugumui, naudingas JAV pramonei ir naudingas JAV darbo vietų kūrimui. Per paskutinius dvejus metus daugiau nei du trečdaliai Europos karinių įsigijimų buvo sudaryti su JAV kompanijoms. Tai daugiau nei 140 mlrd. JAV dolerių kontraktų, skirtų JAV gynybos pramonės kompanijoms“, vizito metu Vašingtone kalbėjo NATO generalinis sekretorius.
NATO Europos valstybės narės ir Kanada – išlaidų ginkluotės įsigijimams augimas, 2014 – 2024 m.
Šaltinis: https://www.nato.int/nato_static_fl2014/assets/pdf/2024/6/pdf/240617-def-exp-2024-en.pdf
Šie skaičiai bus neabejotinai pateikti kaip teigiamas rezultatas įgyvendinant Velso NATO Viršūnių susitikime 2014 metais priimtas rekomendacijas visoms NATO narėms skirti gynybai 2 proc. nuo BVP. Labai tikėtina, kad Vašingtone bus siekiama paraginti ir toliau didinti išlaidas gynybai. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės atstovai neslėpė, jog jų siūlymas bus įtraukti į NATO komunikatą naują rekomendaciją – skirti 2,5 proc. nuo BVP, nes būtent toks yra britų tikslas iki 2030 metų. Tiesa, vargu, ar ši nuostata bus užfiksuota baigiamajame komunikate, nes daug valstybių neturi didelio apetito naujam išlaidų įsipareigojimui.
Vis dėlto didesnė problema, kaip pripažino NATO Karinio komiteto pirmininkas admirolas R. Baueris, yra ne pinigai, o ryškus JAV ir Europos šalių vėlavimas efektyviai tuos pinigus panaudoti. Visos NATO šalys susiduria su ginkluotės užsakymų ir tiekimo deficitu, nes karinė pramonė tiesiog nėra kol kas pasirengusi patenkinti staigiai išaugusius poreikius. Ypač didelė konkurencija dėl artilerijos, amunicijos ir oro gynybos sistemų. „Mes turime pinigų, bet neturime produkcijos pajėgumų, kad pakankamai greitai galėtume patenkinti savo poreikius. Dabar tai – silpniausia grandis“, diskusijoje Hudsono institute kalbėjo R. Baueris.
Būtent gynybos priemonių tiekimo grandinės ir NATO šalių karinės pramonės suaktyvinimas gali tapti viena svarbiausių temų Vašingtono viršūnių susitikime. JAV prezidento administracija net paskelbė, jog turi priimti „sunkius sprendimus“ – sulaikyti numatytų oro gynybos sistemų „Patriot“ ir NASAM raketų tiekimą NATO sąjungininkams ir nukreipti ribotus resursus į Ukrainą.
Trūkstant greitų gamybos pajėgumų siūlomas sprendimas gali būti ir turimų pajėgumų dalijimasis tarp NATO šalių. Čia ir Lietuva turi labai konkretų interesą – užsitikrinti nuoseklų oro gynybos sistemų (pageidautina – ilgojo nuotolio „Patriot“ oro gynybos sistemų) dislokavimo ir rotacijos tvarkaraštį Lietuvoje ir/ar Baltijos šalyse. Šis rotacinis modelis buvo numatytas dar Vilniaus Viršūnių susitikime. Nyderlandų atstovai patvirtino, kad šiemet liepos viduryje atsiųs „Patriot“ sistemas į Lietuvą, kur vyks dvišalės karinės pratybos. Lietuva derasi dėl tokio pobūdžio rotacijos taip pat ir su JAV, Vokietija, Švedija, Italija, Graikija, tačiau kol kas trūksta aiškių sutarimų ir nepertraukiamo grafiko.
Strateginiai priešininkai
Šiemet dar didesnis dėmesys bus skirtas Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui. NATO partnerystė su minėto regiono šalimis tampa vis svarbesne tema, o JAV užsienio politikos diskusijose akivaizdžiai dominuoja perspėjimai dėl stiprėjančios Kinijos. Pekinas vis dar susilaiko nuo karinių priemonių tiekimo Rusijai, tačiau J. Bideno administracija vis dažniau kritikuoja Kiniją dėl jos nekarinės paramos Rusijai. Analitikai ir ekspertai daugeliu atvejų be dvejonių kalba apie didžiulę JAV konflikto su Kinija riziką ir vienas per kitą siūlo vis kitokius Kinijos atgrasymo ar sulaikymo būdus.
Vis dėlto Kinija nėra vienintelis grėsmės šaltinis šiame regione. V. Putino vizitas į Šiaurės Korėją ir pasirašyti susitarimai dėl bendradarbiavimo karinėje srityje sustiprino nerimą, jog Rusijos ir Šiaurės Korėjos partnerystė gali į naują etapą pakelti Šiaurės Korėjos branduolinę, balistinių raketų ir kosmoso programas. „Artilerijos sviediniai už technologijas“ – toks aljansas Vakarams kelia didelį galvos skausmą. „Tai ne tik fizinės technologijos, bet ir žvalgybiniai duomenys, Rusijos galimybės dalintis su Šiaurės Korėja savo palydovų informacija, vadovavimo ir valdymo sistemos principais. Mes turėtume būti labai susirūpinę dėl to“, teigė buvęs NATO Jungtinių pajėgų vadas Jamesas Stavridis. Šios grėsmės šešėlis ir Indijos bei Ramiojo vandenyno šalių nerimas dėl galimų susidūrimų su Kinija ar Šiaurės Korėja skatins NATO dar labiau plėsti įvairias bendradarbiavimo iniciatyvas su partneriais šiame regione.
Technologijos ir diversijos
Pastaraisiais mėnesiais NATO šalyse gerokai suintensyvėjo įvairios diversijos. Nuo elektros tinklų apgadinimų Baltijos jūroje, palydovinės ir lėktuvų ryšio sistemų slopinimo iki gaisrų prekybos centruose – tokio pobūdžio kenkėjiška veikla dar nepasiekė itin didelio mąsto, tačiau tapo dar vienu ženklu, kad netiesioginis karas prieš NATO valstybes gali įgauti vis naujas formas. Kaip NATO reaguos į tikslingas ir koordinuotas atakas iš vidaus? Tema gana nauja ir netikėta NATO lygiu. Kaip užsiminė vienas ambasadorius prie NATO, tokio pobūdžio išpuolių NATO nėra matęs net šaltojo karo laikais. Kol kas kiekviena valstybė reaguoja atskirai ir stiprina savo policijos, saugumo tarnybų budrumą. Tačiau tikėtina, kad NATO Viršūnių susitikime bus atkreiptas dėmesys į šio pobūdžio grėsmes ir bent jau diskusijose kils poreikis labiau koordinuoti dalijimąsi žvalgybine informacija – ne tik karinio pobūdžio, bet ir vidaus saugumo klausimais.
Dar viena jautri tema – naujųjų technologijų plėtra ir augantis poreikis NATO šalims vis daugiau dėmesio skirti investicijoms į IT, ryšių, dirbtinio intelekto (DI), naujų energetikos šaltinių sektorius. Dar 2022 m. NATO šalys susijungė į technologinį konsorciumą, kuriam šiuo metu priklauso 24 valstybės. Šio konsorciumo tikslas – remti technologinių inovacijų kompanijas, kurios galėtų padėti išlaikyti NATO šalių technologinį pranašumą prieš oponentus. Šių metų birželį technologijų kompanijoms buvo skirta pirmoji finansinė parama, siekianti 1,1 mlrd. JAV dolerių: britų kompanijoms „Fractile“, dirbančiai su DI sprendimais, „iCOMAT“, gaminančiai lengvesnes medžiagas transporto priemonėms, „Space Forge“, siekiančiai pasinaudoti kosmoso sąlygomis (pavyzdžiui mikrogravitacija ir vakuumu) kuriant puslaidininkius, ir Vokietijos „ARX Robotics“, kuriančiai logistikai ar žvalgybai naudingus robotus. Vis dėlto alkis technologijoms yra tiesiog nepasotinamas – Vakarų lyderiai nervingai stebi Kinijos pažangą naujųjų technologijų srityse ir vis dažniau kalba, kad NATO aljansui būtina stoti į frontą ir dėl inovacijų varžybų.
NATO darbotvarkė Vašingtono viršūnių susitikime jau dabar atrodo ganėtinai perkrauta. Tačiau šį kartą, skirtingai nei Vilniuje, Vakarų šalių lyderiai neturėtų dirbti daug viršvalandžių. Net būsimo NATO generalinio sekretoriaus kandidatūra jau suderinta iš anksto, o daugelis kitų klausimų turėtų būti aptarti be reikšmingų ginčų. Tiesa, gali nutikti ir taip, jog specifinių žodžių gludinimas privers NATO šalių delegacijas padirbėti ties galutiniu komunikato tekstu. Tačiau labiausiai visi tikisi, kad jubiliejinis NATO Viršūnių susitikimas sustiprins tiek deklaruojamos vienybės įvaizdį, tiek ir amerikiečių tikėjimą, jog aljansui reikia ryžtingesnės JAV, o JAV reikia stipresnio NATO.
