Šauktinių reforma: tarp ambicijų ir galimybių

Politinėms partijoms praėjusiais metais nepasiekus bendro sprendimo dėl visuotinio šaukimo, Krašto apsaugos ministerija (KAM) šių metų sausio mėnesį pasiūlė nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) sistemos reformą, kuria siekiama visapusiškai rengti visuomenę krašto gynybai ir prisidėti prie piliečių ugdymo, didinti tarnybos kariuomenėje patrauklumą. Reforma siekiama padidinti bendrą kariuomenės karių skaičių, pritraukiant naują personalą ir išlaikant profesinėje karo tarnyboje esamą, taip pat didelį dėmesį skiriant aktyviojo rezervo pildymui. Pokyčių poreikis privalomojo šaukimo sistemoje yra akivaizdus, kadangi savanoriškai norinčiųjų atlikti karo tarnybą kasmet mažėja, o pačių šauktinių atsiliepimai apie atliktą tarnybą skatino peržvelgti karinio rengimo programos turinį.

Šią reformą bus siekiama patvirtinti artėjančios Seimo rudens sesijos metu. Iki tol vyksta viešos konsultacijos su įvairiomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis, ekspertais, jaunimo organizacijomis bei institucijų atstovais ir, kaip teigia reformos iniciatoriai, ieškoma labiausiai priimtino varianto visoms šalims. Šiuo tekstu siekiama prisidėti prie viešoje erdvėje vykstančių diskusijų apie minėtos šauktinių reformos privalumus, trūkumus bei pateikti siūlymus, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, ieškant optimalaus reformos įgyvendinimo varianto. Apžvalga parengta remiantis Rytų Europos studijų centro surengta uždaro pobūdžio diskusija, skirta NPPKT reformos problematikai aptarti.

Taip pat verta pažymėti, kad šiame tekste nebus vertinama tarnybos trukmės trumpinimo įtaka karinio parengimo turiniui ir kokybei. Nors viešumoje pasigirstanti reformos kritika nemaža dalimi kyla būtent dėl šio aspekto, šis vertinimas turėtų būti atliekamas tų, kurie tiesiogiai dirba ir/ar išmano dabartinę NPPKT karinio rengimo programą ir turi tam tinkamas žinias, gebėjimus bei patirtį.

Aktyvusis rezervas – kiekybė ar kokybė?

Joks vadas neplanuoja operacijos, nenumatydamas rezervo pajėgumų. Rezervo esminė paskirtis – operatyviai atstatyti mūšyje patirtus nuostolius, pakeisti mūšyje kariaujančius vienetus. Atskirai suformuoti rezervo daliniai gali turėti ir kitas kovines užduotis. Tai reiškia, jog rezervui priskirti kariai privalo būti pakankamai gero parengtumo, kad, reikalui esant, be ilgų įgūdžių atnaujinimų galėtų stoti į mūšį. O tai savo ruožtu reiškia, kad privalu turėti gerą kartotinių rezervo mokymų sistemą. Reformos autoriai teigia, jog tie šauktiniai, kurie po 6 mėnesių tarnybos taps aktyviuoju rezervu (tokių turėtų būti maždaug pusė visų pašauktųjų, likusieji turės galimybę tęsti 3 mėn. karinį rengimą ir rengtis profesionaliai kario tarnybai) atsivėrusią 3 mėnesių karinio rengimo spragą užpildys kartotinių mokymų metu per pirmuosius 5 metus ir taip bus amortizuota rizika dėl galimo karinio rengimo kokybės praradimo. Plečiant ir „greitinant“ NPPKT, tikimasi, jog bus efektyviai didinamas kariuomenės aktyvusis rezervas. Tikimasi, kad iki 2030-ųjų metų jis sieks apie 47 tūkstančius.

Nekyla abejonių, jog rezervas yra svarbi kiekvienos kariuomenės strateginio plano dalis. Tačiau kol kas sunku pasakyti, kokią aktyviojo rezervo organizaciją įsivaizduoja politinė vadovybė ir kaip planuojama reformuoti sistemą, ją pritaikant prie planuojamų NPPKT pokyčių. Iki šiol labiau akcentuojama aktyvaus rezervo skaitinė išraiška – teigiama, kad iki 2030-ųjų jis beveik padvigubės. Tačiau kaip įsivaizduojama jo organizacija, mokymų sistema? Ar vienas mokymo ciklas bus pakankamas kokybiškam žinių atnaujinimui? Kas užtikrins šių mokymų kokybę? Kas vykdys mokymus? Į šiuos klausimus kol kas trūksta aiškių atsakymų, tačiau, orientuojantis į rezervą, kaip vieną pagrindinių karinio pajėgumo elementų, į tai turi būti rimtai atsižvelgta.

1 lentelė. Planuojami NPPKT tarnybos pokyčiai, lyginant su dabartine sistema

Lietuvoje aktyviojo rezervo organizacijos problema viešojoje erdvėje keliama jau ne vienerius metus. Ne paslaptis, jog šiuo metu aktyvaus rezervo kartotiniai mokymai vis dar vyksta gana vangiai. Pagrindinė to problema – prastai išvystyta rezervo mokymų sistema, kuri, nors ir yra palaipsniui tobulinama, nėra iki galo aiški ir struktūruota. Kaip dar vieną tikslą reformos autoriai išskyrė aktyviojo rezervo tarnybos laikotarpio didinimą – vietoje dabartinių dešimties, jis būtų didinamas iki 15 metų. Visgi svarbu, kad įgyvendinus minėtą šauktinių reformą būtų užtikrintas kokybiškas bei nuoseklus kartotinių mokymų ciklas visam aktyviam rezervui, koncentruojantis ne tik į 6 mėnesių tarnybą baigusius šauktinius. Kitaip tariant, bus reikalinga reikšmingai didinti kartotinių mokymų apimtis. Tam yra reikalingas visapusiškas rezervo mokymų modelis, materialūs bei žmogiški resursai, infrastruktūra, tinkamas aprūpinimas, jog būtų užtikrintas nuolatinis ilgalaikis 50 tūkst. rezervo karių karinis parengtumas. Šie pokyčiai, be kita ko, turės būti derinami ir vykdomi paraleliai ir su jau vykstančia kariuomenės modernizacija ir infrastruktūros plėtra, kuri yra dabartinis KAM prioritetas. Akivaizdu, kad padidintas parengtų rezervo karių skaičius savaime nereiškia, jog jie bus kokybiškai ir tinkamai parengti valstybės gynybai. Todėl nekeičiant ir neadaptuojant mokymų programų ir neieškant sprendimų, kurie užtikrintų karių ir instruktorių motyvaciją bei suteiktų visas tinkamas sąlygas tarnybai, praktiškai matomo pokyčio galime ir nepamatyti.

Karo medicinos ekspertizės komisijos reforma ir alternatyvios krašto apsaugos tarnybos vystymas

Pastaruosius dešimtmečius pastebima bendra prastėjančios jaunų žmonių sveikatos ir mažėjančio fizinio aktyvumo tendencija. Tai, be kitų faktorių, yra sėslesnio gyvenimo būdo ir išmaniųjų technologijų nulemtas rezultatas. Tokių šiuolaikinio gyvenimo būdo nulemtų pokyčių pasekmė yra mažėjantis potencialių karinei tarnybai tinkamų jaunuolių skaičius. Skaičiuojama, kad Lietuvoje kasmet dėl įvairių sveikatos apribojimų, netinkamai karinei tarnybai pripažįstama apie 50 proc. pašauktųjų. Tai – rimtas signalas apie gilėjančias visuomenės sveikatos problemas, tačiau šie skaičiai indikuoja ir apie reikalingus pokyčius Karinės medicinos ekspertizės srityje. Sveikatos reikalavimai NPPKT kariams yra pakankamai griežti ir smulkesnės sveikatos problemos, kurios objektyviai galbūt ir netrukdytų atlikti karinės tarnybos, dėl griežtų apribojimų užkerta tokią galimybę. Šioje vietoje galbūt verta pasvarstyti apie sveikatos reikalavimų gradaciją, kurios pagalba pašauktus jaunuolius pagal jų sveikatos būklę ir galimybes būtų galima skirti į atitinkamas tarnybos pozicijas bei pareigas. Tokiu būdu jaunuoliai ne tik atliktų konstitucinę pareigą, bet ir potencialiai galėtų pagerinti savo fizinę būklę.

Kita aktuali ir viešojoje erdvėje plėtojama problema – piktnaudžiavimas medicininėmis pažymomis dėl neva netinkamos sveikatos būklės atlikti karinę tarnybą (tiek dėl fizinių, tiek psichologinių problemų). Kol kas tokie tarnybos vengimo atvejai, panašu, nėra sistemiškai tiriami ar reguliuojami, nors problema yra žinoma ir besitęsianti jau ilgą laiką. Susidaro įspūdis, kad Karo medicinos ekspertizės komisijos (KMEK) specialistai nesigilina, ar tos medicininės pažymos yra išties pagrįstos. Tai, ko gero, susiję ir su dideliais jų darbo krūviais, dėl kurių jie negali skirti pakankamai laiko individualiems atvejams analizuoti. Tai dar vienas aspektas, į kurį turi atsižvelgti reformos iniciatoriai – padidinus šaukiamųjų skaičių KMEK neturėtų tapti itin perkrauta ir galėtų vykdyti efektyvius sveikatos patikrinimus dar didesniam žmonių skaičiui. Verta nepamiršti, jog KMEK tikrina ne tik šauktinius, bet ir profesinės karo tarnybos karius, karius savanorius, kovinius šaulius, todėl jų darbo efektyvinimas, plėtimas arba kai kurių funkcijų perdavimas privačioms/valstybinėms gydymo įstaigoms galėtų bent iš dalies išspręsti šią darbo krūvio problemą.

Galiausiai, be šių dalykų, verta atkreipti dėmesį ir į rimtesnį alternatyvios krašto apsaugos tarnybos vystymą. Alternatyvioji karo tarnyba, nors ir įstatymiškai yra įtvirtinta, praktiškai yra neveikianti, o tai apriboja dalies piliečių galimybes įsitraukti į valstybės gynybą. Jau senokai yra akcentuojamas siekis įgyvendinti visuotinės gynybos principą (ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo derinimą), tačiau realių veiksmų kol kas nėra. Alternatyvi krašto apsaugos tarnyba galėtų ženkliai prisidėti prie šio siekinio realizavimo ir, be kita ko, padidintų privalomos tarnybos patrauklumą (dėl didesnio lankstumo ir platesnių tarnybos pasirinkimo galimybių esant religiniams, ideologiniams ar sveikatos apribojimams) ir prisidėtų prie bendro piliečių pasirengimo valstybės gynybai, jiems įgyjant reikalingus įgūdžius pagal kario sugebėjimus, sveikatos būklę, galimybes bei tarnybos vietą/specifiką.

Reformos apimties klausimas

Dar viena problema, kurią siekiama spręsti siūloma reforma – studijuojančių jaunuolių tarnybos atidėjimas. KAM duomenimis, kasmet tarnybą atlikti yra kviečiami apie 20 tūkst. studentų, iš kurių apie 13,5 tūkst. prašo ją atidėti. Šie skaičiai liudija apie didžiulį potencialų šaukiamo amžiaus jaunuolių praradimą, kuris sistemoje patiriamas kasmet dėl studentams suteikiamų išimčių. Ministerija siūlo visiškai atsisakyti tarnybos atidėjimo išimčių studentams. Pabaigus studijas, privaloma tvarka 3 mėnesius atlikti NPPKT būtų kviečiami specifinių kariuomenei reikalingų specialybių studentai, o kitiems būtų siūloma „privaloma alternatyva“ – Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai (JKVM) arba tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) (Mokomosiose kuopose). Abi tarnybos formos būtų ištęstinės per 3 metus ir karinis rengimas vyktų vidutiniškai 2 savaitgalius per mėnesį.

Siūlymas steigti KASP Mokomąsias kuopas yra gana neįprastas. Savanoriai, šalia savo pačių karinio rengimo, būtų atsakingi ir už šauktinių rengimą. Nėra aišku, kaip atrodytų pati mokymo programa, kas turėtų juos mokyti ir kaip karys savanoris turėtų derinti savo pagrindines atsakomybes ir instruktoriaus pareigas. Nors KASP kariai COVID-19 pandemijos ir migrantų krizės metu įrodė, kad valstybinių iššūkių metu jie gali puikiai atlikti taikos meto užduotis ir prisiimti svarbias atsakomybes, tačiau vertėtų nepamiršti jų pagrindinių atsakomybių savo vienetuose ir užtikrinti, kad nekristų jų karinio rengimo kokybė.

JKVM atveju, dabartinę kvotą siūloma padvigubinti (nuo 200 iki 400) ir taip parengti daugiau rezervo karininkų. Tačiau verta atkreipti dėmesį į šių mokymų kokybės, infrastruktūros ir aprūpinimo klausimus, kurie yra aktualūs norint parengti tinkamai vadovauti gebantį karininką. Be to, itin aktualus ir rezervo karininkų kartotinių mokymų klausimas, nes iš esmės rezervo karininkams tokie mokymai nėra organizuojami (arba nėra organizuojami tokia apimtimi, kokia turėtų).

Nors, anot reformos iniciatorių, aptariama reforma palies tik 17 proc. kariuomenės, (tokią dalį šiuo metu visoje kariuomenėje sudaro šauktiniai)  tačiau ši reforma ir padidėjęs šaukiamųjų jaunuolių skaičius neišvengiamai turės įtakos tiek profesinės karo tarnybos kariams, tiek ir savanoriams. Atitinkamai, papildomas dėmesys turėtų būti skirtas jų motyvacijos, krūvio skirstymo, jų pačių karinio rengimo ir kitiems klausimams spręsti. Ši reforma daugiau ar mažiau paveiks visą krašto apsaugos sistemą, todėl į šį klausimą reikia žiūrėti sistemiškai ir visapusiškai, neapsiribojant vien šauktinių tarnybos elementu.

Bendras reformos vertinimas

Į klausimą, ar NPPKT reforma yra reikalinga, atsakymas yra vienareikšmiškas – ji yra būtina. Tačiau ar reikia būtent tokios, kokią siūlo KAM – tai yra atviras diskusinis klausimas. Analizuojant siūlomos NPPKT reformos turinį, iš pirmo žvilgsnio „tik šauktinių dalį“ paliesianti reforma akivaizdžiai turi daugiau dedamųjų, į kurias privaloma atkreipti dėmesį bei kurios kartu reikalauja spręsti tam tikras sistemines ir įsisenėjusias problemas. Vertinant dabartines krašto apsaugos sistemos galimybes, kyla rizika pilna apimtimi neišpildyti reformos turinio arba išpildyti jį nekokybiškai. Dėl to šiame tekste akcentuojamas poreikis rasti sisteminių problemų sprendimus, kurie padėtų visapusiškai įgyvendinti NPPKT reformą. Priešingu atveju, reforma gali būti ne visiškai efektyvi ir nepasiekti svarbiausio tikslo – visapusiškai stiprinti kariuomenę ir kokybiškai paruošti karį šalies gynybai, kuris gebės atlikti paskirtas užduotis ir ginti savo valstybę. Tad yra svarbu turėti pilną ir kompleksinį vaizdą, gerai įvertinti esamas sistemos galimybes bei priimti teisingus ir reikalingus sprendimus, kurie vestų link strateginio siekinio – turėti efektyvią, modernią ir visapusiškai paruoštą kariuomenę bei jos rezervą.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu deklaruojant visuotinės gynybos principo siekiamybę, ilguoju laikotarpiu būtina rengti sistemą, artėjančią prie visuotinio šaukimo modelio, ypač nepamirštant ir neginkluotosios visuomenės dalies. Ukrainos karo pamokos parodė, kad ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo sinergija atneša geriausius rezultatus ir užtikrina efektyviausią gynybą nuo agresoriaus, todėl visuotinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas turėtų būti politinės vadovybės ilgalaikių prioritetų sąrašo viršuje.