Ar naujasis krizių valdymo modelis padės efektyviau spręsti krizes?

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe šių metų birželiomėnesį Seimui pateikė Vyriausybės kanceliarijos koordinuojamos tarpinstitucinės darbo grupės rengtą Civilinės saugos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo bus reikšmingai pertvarkoma krizių valdymo ir civilinės saugos sistema Lietuvoje. Pripažįstama, kad dabartinis krizių valdymo modelis yra nepakankamai efektyvus – tą parodė 2019 metais kilęs gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje, vėliau – pasaulinė koronaviruso pandemija ir Baltarusijos režimo sukelta neteisėtų migrantų krizė. Naujoji krizių valdymo ir civilinės saugos sistema, kaip teigia įstatymo projekto rengėjai, pagerins valstybės pasirengimą krizėms ir kitoms ekstremalioms situacijoms bei užtikrins efektyvesnį ekstremaliųjų situacijų valdymą. Dabartiniame krizių valdymo modelyje, anot dokumento rengėjų, egzistuoja per daug perteklines funkcijas atliekančių darinių, biurokratijos ir per mažai koordinacijos bei lankstumo.

Šioje apžvalgoje pristatomas naujasis krizių valdymo ir civilinės saugos modelis, jo struktūra, akcentuojami svarbiausi mechanizmo principai ir pateikiamos pastabos bei rekomendacijos, susijusios su šio modelio įgyvendinimu. Tekstas rengtas pagal Rytų Europos studijų centro organizuotą uždarą diskusiją „Krizių valdymo pertvarka ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas stiprinant nacionalinį saugumą“.

Nauja integrali krizių ir ekstremalių situacijų valdymo sistema

Siūlomas naujasis krizių valdymo modelis, kaip teigia jos rengėjai, pagrinde remsis naujai steigiamu Nacionaliniu krizių valdymo centru (NKVC), kuris pakeis naikinamas Valstybės ekstremaliųjų situacijų komisiją (VESK) ir Grėsmių valdymo ir prevencijos grupę. Tai yra daroma siekiant efektyvinti ir centralizuoti su krizių valdymu susijusių procesų analizę, informacijos rinkimą, sisteminimą bei sprendimų priėmėjų informavimą. Šis centras funkcionuos visą parą, vykdys nuolatinį stebėjimą ir teiks savalaikę apibendrintą informaciją Vyriausybei (kuriai jis ir bus atskaitingas) ar kitai atsakingai valstybinei institucijai ar įstaigai.

Vienas iš pagrindinių NKVC darbų – krizių indikacijos ir prognostika. Ši institucija bus pagrindinė, kurioje bus sutelkiami iš įvairių šaltinių gaunami duomenys, kurie bus sisteminami  ir prižiūrimi. Pagrindinis tikslas – laiku pastebėti anomalijas ir neįprastus reiškinius, vykstančius valstybėje, kad būtų galima reaguoti proaktyviai ir susidariusią situaciją spręsti operatyviai, kol ji netapo  krize, kitaip tariant – vykdyti krizių prevenciją. Taip pat minėtą VESK pakeis Nacionalinė saugumo komisija (NSS), kuri teiks Vyriausybei siūlymus dėl grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo ir šalinimo, krizių valdymo prioritetų nustatymo, vertins valstybės ir savivaldybių institucijų pasirengimą krizėms bei ekstremalioms situacijoms.

Teigiama, kad naujasis modelis pasižymės lankstumu ir geresne tarpinstitucine koordinacija. Kilus krizei, Vyriausybė savo iniciatyva arba NSS siūlymu imtųsi krizės valdymo veiksmų bei skirtų už krizės valdymą atsakingą ministeriją ar kitą valstybės instituciją, kuri kartu su NKVC imtųsi krizės valdymo veiksmų. Tokiu būdu kiekviena krizė ar ekstremalioji situacija būtų sprendžiama individualiai ir naudojami skirtingi resursai atitinkamai pagal krizės pobūdį. Be to, geresnis institucijų pasirengimas krizėms bus užtikrinamas visose ministerijose skiriant po parengties pareigūną – valstybės tarnautoją, kuris bus atsakingas už ministerijos veiklą krizių valdymo ir civilinės saugos srityje bei koordinuos turimus institucijos resursus krizės atveju. Visus pokyčius planuojama įgyvendinti ir naują krizių valdymo modelį pilnai parengti iki 2023 m. pabaigos. Įstatymo pataisų projekto svarstymas Seime suplanuotas rudens sesijos metu.

Iš šių pokyčių akivaizdu, kad siekiama esmingai reformuoti dabartinę krizių valdymo sistemą. Šio modelio veikimo sėkmė priklausys nuo efektyvios koordinacijos, komunikacijos ir lyderystės tiek sprendimų priėmimo, tiek žemesniuose instituciniuose lygmenyse. Toliau tekste pateikiamos įžvalgos, į ką įgyvendinimo procese turėtų būti atkreiptas dėmesys, kad naujasis krizių valdymo modelis būtų efektyvesnis.

Krizių komunikacija ir didesnė visuomenės bei žiniasklaidos įtrauktis

Bet kokios krizės atveju ypatingą reikšmę įgyja komunikacija ir savalaikis bei tinkamas visuomenės informuotumas. Siekiant užtikrinti efektyvią krizių komunikaciją, Vyriausybė ir kitos atsakingos valstybės institucijos turėtų pasirengti iš anksto nustatydamos prioritetus bei turėti aiškias gaires, kaip ir kokiu būdu visuomenė bus informuojama apie krizes ir kitas ekstremaliąsias situacijas. Informacijos srauto valdymas krizės atveju tampa labai svarbus dėl išaugusios dezinformacijos grėsmės ir prieštaringų žinučių komunikavimo iš skirtingų informacinių kanalų, todėl informacijos pateikimas turėtų būti centralizuotas ir transliuojamas iš patikimo šaltinio, kuriuo visuomenė pasitiki ir vertina kaip neginčytiną komunikacijos platformą.

Natūralu, kad didžiausias dėmesys šiuo atveju tenka nacionaliniam transliuotojui kaip pagrindinei platformai, krizės ar kitos ekstremalios situacijos atveju skleidžiančiai nacionaliniu lygiu aktualią informaciją. Nacionalinis transliuotojas, kaip žinutės pranešėjas, yra autoritetingas, įtaigus ir patikimas, tačiau pabrėžiama, kad tai neturėtų būti vienintelis visuomenės informavimo šaltinis. Naujame krizių valdymo modelyje didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ir kitiems Lietuvos žiniasklaidos portalams, turintiems didelę skaitytojų aprėptį, pasitikėjimą ir teigiamą reputaciją visuomenės tarpe, kurie gali būti išnaudojami kaip alternatyvūs svarbios informacijos skleidėjai krizės atveju. Žiniasklaidos veikimas kartu su valstybe turėtų būti laikytinas prioritetu.

Kitas aspektas, susijęs su krizių komunikacija, yra mokymų ir pratybų organizavimas ir kuo platesnis visuomenės bei žiniasklaidos priemonių įtraukimas. Švietimas yra kritiškai svarbus elementas stiprinant visos visuomenės ir valstybės atsparumą įvairioms grėsmėms, todėl naujajame krizių valdymo modelyje turėtų būti atsižvelgta į kokybišką gyventojų rengimą ir mokymą simuliacijų bei pratybų pavidalu. Šioje vietoje svarbu nepamiršti ir pagrindinių žiniasklaidos priemonių – jos taip pat turėtų būti įtrauktos į pratybų scenarijus, kad būtų gerinama koordinacija, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. Lietuvoje trūksta ekspertų,  kurie galėtų organizuoti krizių valdymo pratybas ir vesti su tuo susijusius mokymus. Dėl to yra būtina skirti papildomus resursus tokių specialistų rengimui, taip pat daugiau dėmesio skirti už krizių valdymą atsakingiems savivaldų atstovams (savivaldybių parengties pareigūnams), kurie galėtų organizuoti ir koordinuoti mokymus savo savivaldybėse.

Tarpinstitucinės sąveikos didinimas

Krizių valdymo sistema Lietuvoje išgyveno ne vieną reformą, tačiau nei viena neatnešė norimo rezultato. Nesėkmes didžiąja dalimi nulėmė nepakankama tarpinstitucinė sąveika, neefektyvi komunikacija ir informacijos dalinimasis tarp atsakingų valstybės institucijų. Krizių atveju sąveika tarp institucijų yra ypatingai svarbi, nes nuo to priklauso susidariusios problemos sprendimas. Naujasis krizių valdymo modelis, be kita ko, turėtų aiškiai reglamentuoti institucijų atsakomybes ir funkcijas ekstremaliųjų situacijų metu, taip pat užtikrinti pasirengimo krizėms organizavimo ir kontrolės mechanizmus, įskaitant ir resursų skirstymą bei naudojimą. Tai turėtų pagerinti bendrą valstybės koordinavimą ir pasirengimą krizėms ir kitoms ekstremalioms situacijoms. Ketinimas atitinkamai pakeisti valstybės tarnybos reglamentavimą, sudarant sąlygas laikinai deleguoti įvairių institucijų tarnautojus į   Nacionalinių krizių valdymo centrą, turėtų teigiamą poveikį gerinant tarpinstitucinę sąveiką, kuri yra esminė sąlyga krizių prevencijoje ir valdyme.  Pagal dabartinį reglamentavimą, tokia delegavimo praktika leidžiama tik žvalgybos institucijoms ir Užsienio reikalų ministerijai, tačiau, atsižvelgiant į naujai kylančius poreikius, galėtų būti išplėsta visai valstybės tarnybai. Tai naujajam krizių valdymo modeliui ne tik suteiktų lankstumo, plėstų ekspertų tinklą bei skatintų efektyvų skirtingų institucijų resursų panaudojimą, tačiau ir didintų institucijų tarpusavio supratimą bei ugdytų tarpinstitucinio bendradarbiavimo kultūrą, kas ilgainiui valstybei leistų lengviau spręsti ne tik kylančias krizes, bet ir kitas problemas.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje organizuojami Nacionalinio saugumo ir gynybos kursai galėtų tapti papildoma tokio bendradarbiavimo skatinimo platforma, nes joje dalyvauja tiek įstatymų leidžiamosios, tiek su nacionaliniu saugumu susietų vyriausybinių institucijų atstovai, o nuo 2021-ųjų į mokymus kviečiami ir švietimo sektoriaus atstovai. Šių kursų metu dalyviai gilinasi į nacionalinio saugumo problematiką, analizuoja sprendimų priėmimo procesus, sprendžiant potencialius saugumo iššūkius. Tokiu būdu vienas iš šių mokymų tikslų ir yra tarpinstitucinio bendradarbiavimo gerinimas.

Svarbu ieškoti ne tik naujų, tačiau išnaudoti ir esamus bendradarbiavimo formatus, kurie gerintų informacijos apsikeitimą, institucijų tarpusavio supratimą ir skatintų tokias praktikas. Kitas svarbus aspektas yra susijęs su ilgalaike perspektyva ir strateginio lygmens sprendimais. Kadangi krizių valdymas iš esmės susijęs su nacionalinio saugumo klausimais, sprendimai turėtų būti ilgalaikiai, apimantys ne rinkimų ciklo, tačiau dešimtmečių laikotarpį. Svarstymų, diskusijų, konsultacijų laikotarpis dėl to gali išsitęsti, tačiau sprendžiant nacionalinio saugumo problemas svarbu galimus sprendimų būdus svarstyti iš įvairių perspektyvų. Dėl šios priežasties tarpinstitucinis bendradarbiavimas įgyja dar didesnę prasmę ir reikalingumą.

Apibendrinant, galima išskirti dvi pagrindines kryptis, į kurias reikėtų atsižvelgti įgyvendinant naująjį krizių valdymo modelį: 1) efektyvi komunikacijos strategija ir didesnis visuomenės bei žiniasklaidos įtraukimas į mokymus bei pratybas, susijusias su krizių valdymu ir 2) tarpinstitucinės sąveikos gerinimas ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo kultūros skatinimas. Šie du aspektai svariai prisidėtų prie sėkmingo krizių valdymo mechanizmo įgyvendinimo bei efektyvesnio krizių valdymo ir nacionaliniu, ir savivaldybių lygmeniu.