„Laimėjome ne tik mes – laimėjo Turkija“, – konstatavo Recepas Tayyipas Erdoganas, kreipdamasis į savo rinkėjus po pergalės antrajame Turkijos prezidento rinkimų ture. Nors porinkiminiu periodu bandoma kurti dabartinį prezidentą vieningai palaikančios visuomenės vaizdinį, artėjančią R. T. Erdogano kadenciją didelių pokyčių nereiktų laukti. Turkijos politinis režimas ir toliau telksis aplink nacionalistinį elektoratą, o užsienio politikoje Ankara sieks tapti nepriklausomu galios centru.
Šie rinkimai jau daugiau nei du dešimtmečius iš Turkijos politikos epicentro nepasitraukiančiam R. T. Erdoganui tapo didžiausiu iššūkiu per jo valdymo laikotarpį. Pagrindine kilusių problemų priežastimi galima įvardinti prastą šalies ūkio būklę. Pastaruosius keletą metų Turkijoje išlieka aukšta infliacija, kuri 2022 m. siekė 85 procentų. Egzistuojančius geros valdysenos trūkumus dar labiau apnuogino šių metų vasario mėnesį įvykęs žemės drebėjimas, išryškinęs valdžios institucijų nekompetenciją ir nesugebėjimą efektyviai reaguoti į ištikusią nelaimę.
Greta to, priešingai nei ankstesnių rinkiminių ciklų metu, R. T. Erdogano režimas neturėjo galimybės vykdyti karinių kampanijų Sirijoje ar Irake. Istoriškai tokio pobūdžio operacijos leido Turkijos prezidentui save vaizduoti valstybės gynėju, apsaugančiu turkų interesus ir skatinančiu didžiavimąsi šalies galybe. Pavyzdžiui, 2017 m. didžiausias Sirijoje vykdytos operacijos „Eufrato skydas“ suintensyvėjimas pasiektas tada, kai R. T. Erdoganas ir jo patikėtiniai vykdė referendumo kampaniją, kurios metu siekta įtikinti Turkijos piliečius, jog būtina priimti Konstitucijos pataisas, išplečiančias prezidento įgaliojimus. Panašiai 2018 m. prieš pat Turkijos prezidento rinkimus Turkijos karinės pajėgos vykdė operaciją Irake, nukreiptą prieš Kurdistano darbininkų partijos kovotojus, Turkijoje pripažįstamus teroristais ir nacionalinio saugumo grėsme.
2023 m. prezidento rinkimuose užsienio politikos nuopelnais R. T. Erdoganas galėjo pristatyti tarpininkavimą tarp kariaujančių Ukrainos ir Rusijos pusių bei Švedijos narystės NATO blokavimą. Tačiau šie užsienio politikos epizodai Turkijos rinkėjų tarpe nesulaukė tokio ažiotažo, kokį praeityje gaudavo karinės kampanijos artimojoje kaimynystėje. R. T. Erdogano aktyvumo užsienio politikoje neužteko, kad visiškai nustumtų braškančios šalies ekonomikos klausimus į antrą planą. Tai gerai iliustruoja palyginti žemas R. T. Erdogano pasitikėjimo reitingas, kuris ilgą laiką balansavo apie 43-45 proc., atsiliekant nuo opozicijos kandidato Kemalio Kilicdaroglu.
Rinkėjams vis dar svarbiausia „kova su priešais“
Būtent todėl rinkimai teikė daug vilčių Turkijos opoziciniam blokui, sutelkusiam margaspalvį politinių jėgų spektrą, pradedant kemalistais ir baigiant nuo R. T. Erdogano režimo atskilusiais politikais. Opozicijos deklaruojamuose pažaduose buvo galima išgirsti „demokratijos stiprinimo“, „didesnio bendradarbiavimo su Vakarais“ ir „drausmingos ekonominės politikos“ tezes. O bendru vardikliu tapo priešprieša personalizuotam R. T. Erdogano valdymui ir jo tvarkymuisi su šalies ūkiu.
Nepaisant to, pirmo turo rinkimų rezultatai parodė, kad Turkijos politiniame kraštovaizdyje rinkėjai, iš politikų laukiantys uolaus kovojimo su Kurdistano darbininkų partija, vis dar išlieka režimo stabilumo garantu. Šiai elektorato daliai per daug problemų nekelia nuo 2017 m. aplink R. T. Erdogano asmenybę prasidėjusi Turkijos politikos centralizacija – jie stiprią prezidento instituciją suvokia kaip priemonę apsaugoti šalį nuo išorės ir vidaus priešų. Tai parodo tiek geresnis, nei prognozavo priešrinkiminės apklausos R. T. Erdogano pasirodymas – jis surinko 49,5 proc. Turkijos piliečių balsų. Geriau nei tikėtasi pasirodė ir nacionalistų protesto kandidatas Sinanas Oganas. Šis vietoj prognozuotų daugmaž 2 proc. gavo daugiau nei 5 proc. balsų. Pažymėtina, kad abiejų politikų kampanijos buvo prisotintos nacionalistinių poteksčių akcentuojant kovos su terorizmu svarbą ir tuo pačiu grėsminant kurdų autonomijos klausimą.
Įdomiausia, kad veikiant tokiems veiksniams, antrajame Turkijos rinkimų ture ekonominiai klausimai iš dalies liko paraštėse. R. T. Erdogano ir K. Kilicdaroglu prioritetu tapo Turkijos nacionalistinių rinkėjų pritraukimas. Jeigu tai yra įprasta taktika R. T. Erdoganui, kuris savo valdymą grindžia nacionalistinių rinkėjų sutelkimu, tą patį efektyviai padaryti buvo daug sudėtingiau K. Kilicdaroglu. Norėdamas laimėti opozicijos lyderis privalėjo ir išlaikyti pirmame ture gautą demokratinių kurdų jėgų paramą, ir antrame ture pritraukti nacionalistinius rinkėjus, kurie buvo nusivylę R. T. Erdogano politika ir perėję į S. Ogano pusę. Tokia dinamika reiškė, kad prioretizuojant vieną arba kitą pusę, būtų prarandami kurdų arba nacionalistų balsai.
Panašu, kad K. Kilicdaroglu skaičiavimuose svarstyklės nusviro į nacionalistinio elektorato pusę, ieškant nišų, kuriose opozicijos lyderis galėtų pasirodyti griežtesnis nei R. T. Erdoganas. Vienu iš tokių taikinių tapo Turkijoje gyvenantys Sirijos pabėgėliai (beveik 3,5 mln.), kurių atžvilgiu opozicijos lyderis skleidė ryškiai priešišką retoriką, žadėdamas gavus valdžią nedelsiant juos išsiųsti atgal į Siriją. Tačiau, kaip rodo rinkimų rezultatai, tokia strategija neįtikino Turkijos nacionalistinių rinkėjų, kurie nusprendė rinktis jiems jau pažįstamą politinį lyderį R. T. Erdoganą.
Palengvinti pasirinkimą padėjo efektyvi režimo komunikacija, akcentuojant, kad net ir laimėjęs rinkimus, K. Kilicdaroglu neturėtų daugumos Turkijos parlamente ir todėl esą negalėtų efektyviai valdyti šalies. Taip tarsi kurtas kontekstas, kuriame vienintelis racionalus sprendimas Turkijos nacionalinių grėsmių sprendimu suinteresuotiems rinkėjams yra R. T. Erdoganas, kuris ne tik turi reikiamą patirtį, bet ir reikiamą institucinę paramą apsaugoti Turkiją nuo išorės ir vidaus priešų.
Dar daugiau Erdogano
T. Erdogano pergalė rinkimuose, bent jau artimiausiu laikotarpiu, greičiausiai nevirs į dar didesnį autoritarizmo lygį šalyje. „Žmonių aljansas“ – R. T. Erdogano režimo atrama parlamente – nesurinko taip vadinamos „super-daugumos“, daugiau nei 360 vietų, kas būtų leidę leidę Konstitucijos pakeitimus atlikti parlamente. R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija ir jos partnerės surinko tik 322 balsus, todėl bet kokie potencialūs Konstitucijos pokyčiai turėtų būti daromi arba perviliojant opozicijos parlamentarus, arba skelbiant referendumą.
Vis dėlto didieji Turkijos miestai, ypatingai Stambulas ir Ankara, balsavo už K. Kilicdaroglu, o juos valdo populiarūs opozicijos politikai. Tad artėjantys 2024 m. savivaldos rinkimai opozicijai suteikia vilties, kad turimas pozicijas pavyks apsaugoti. Be to, net ir pralaimėjusi prezidento rinkimus, opozicija gali išlikti susivienijusi aplink bendrą dėmenį – priešpriešą R. T. Erdogano autoritariniam valdymui.
Panašu, kad užsienio politikoje R. T. Erdogano Turkija elgsis taip pat, prie ko jau buvo galima įprasti. Ir toliau bus tvirtinama, kad Vakarai silpsta, JAV galia mažėja, o pasaulis juda trajektorija, kurioje dominuos regioninės galios, ateityje spręsiančios svarbiausius tarptautinės politikos klausimus. Būtent tokia galia Turkiją siekia paversti R. T. Erdoganas, bandydamas didinti nepriklausomybę nuo partnerių Vakaruose, dairydamasis į jam giminingus autoritarinius lyderius, o atlikdamas užsienio politikos sprendimus visada siekdamas pragmatinės naudos, kuri padėtų sustiprinti jo paties režimo išlikimą.
Todėl tikėtina, kad naujoji R. T. Erdogano kadencija neatneš proveržio Turkijos politinėje arenoje. Skaidrumas, efektyvios institucijos ir funkcionuojanti ekonomika nėra geidžiami aspektai Turkijos politiniam režimui, išlaikomame iš korupcinių praktikų. Nesusitvarkymą su ekonominėmis problemomis ir toliau bus bandoma kompensuoti apeliuojant į nacionalistinį elektoratą, kuriam bravūriškas Turkijos veikimas užsienio politikoje ir kurdų autonomijos klausimo užgniaužimas prioritetų hierarchijoje yra aukščiau nei augantis šalies ūkis.
