„Kinai analizuoja Rusijos invaziją į Ukrainą taktiniu lygiu. <…> Manau, kad Si Dzinpingas buvo pasibaisėjęs, matydamas, kas vyksta Ukrainoje ir kaip prastai pasirodė Rusijos kariuomenė. Ir iš tiesų, tai paskatino būti atsargiems“, – apie galimą Kinijos pasirengimą panaudoti jėgą prieš Taivaną vertino Bonnie Glaser, JAV Vokietijos Maršalo fondo Azijos programos direktorė. Įtampa tarp JAV ir Kinijos, Kinijos agresijos prieš Taivaną rizika ir kokia tinkamos formuluotės – „atsiejimas“ ar „rizikos mažinimas“ nuo Kinijos – pasirinkimo reikšmė? Šios ir kitos temos aptartos interviu, kurį parengė Tomas Janeliūnas, Rytų Europos studijų centro vyriausiasis tyrimų programų vadovas.
Neseniai kartu su kolegomis Richardu Bushu ir Ryanu Hassu išleidote knygą apie JAV ir Taivano santykius bei galimą krizę su Kinija. Kokia jūsų pagrindinė tezė?
Jungtinėse Valstijose per pastaruosius kelerius metus Taivanas sulaukė didžiulio dėmesio, ypač iš gynybos ekspertų. Daug kalbėta apie vadinamąją laukiančią, neišvengiamą krizę ir net invaziją į Taivaną. Taigi, viena iš priežasčių, kodėl norėjome parašyti šią knygą, buvo pagrįsti šią problemą regionine ir istorine perspektyva. O taip pat paaiškinti, kodėl Kinijos invazija į Taivaną, nors ir įmanoma, nėra neišvengiama. Tai, ar Taivano sąsiauryje ir toliau vyraus taika ir stabilumas, turės įtakos ne tik Kinijos Liaudies Respublikos (KLR), bet ir JAV politika. Knygoje apžvelgiame JAV ir Taivano santykių istoriją bei augantį Kinijos iššūkį, ypač per pastaruosius aštuonerius metus. Visas pirmasis skyrius apima daug ilgesnę istoriją. Antrasis skyrius skirtas D. Trumpo ir J. Bideno administracijų laikotarpiui ir Taivano prezidentės Tsai Ing-wen valdymo laikotarpiui. Paskutiniame skyriuje nagrinėjame galimus būsimų santykių abipus Taivano sąsiaurio vystymosi scenarijus ir pateikiame keletą politikos pasiūlymų.
Manome, kad teisinga JAV politika ir išmintingas JAV vadovavimas kartu su išmintingu vadovavimu Taivane gali ir toliau išsaugoti taiką ir stabilumą Taivano sąsiauryje. Nagrinėjame klausimą, ar yra Si Dzinpingo nustatytas konkretus terminas, kada turi būti išspręsta „problema“. Tikime, kad nėra griežto ir greito termino. Kalbame apie galimus kaštus, į kuriuos Si Dzinpingas turi atsižvelgti, ir jo kaštų ir naudos analizę siekiant su Taivanu susijungti jėga. Taigi, mes iš esmės bandome pabrėžti faktus, įtraukti šiek tiek blaivaus proto į šią diskusiją ir sumažinti temperatūrą.
Kaip vertinate naujausius JAV ir Kinijos santykių pokyčius? Be kai kurių trumpalaikių pakilimų ir nuosmukių, kokia yra dabartinė tendencija? Ar didėja tiesioginės konfrontacijos rizika?
JAV ir Kinijos santykiai pasikeitė iš esmės. Ir aš tikiu, kad pereiname prie kažkokios naujos būsenos, bet dar neaišku, ar santykiuose nusistovės nauja pastovi būsena.
Kai prezidentas J. Bidenas atėjo į valdžią, kinai norėjo „perkrauti“ santykius. Jie norėjo grįžti prie kažko panašaus į JAV ir Kinijos santykius, kuomet prezidentavo B. Obama. Prireikė daug mėnesių, kol Kinija padarė išvadą, kad tai neįmanoma. Per pastaruosius dvejus metus kinai padarė keletą labai svarbių išvadų apie JAV. Pavyzdžiui, Si Dzinpingas vos prieš porą mėnesių padarė pareiškimą Kinijos Liaudies Politinėje Patariamojoje Konferencijoje, kur pareiškė, kad JAV, konkrečiai įvardydamas šalį, siekia Kinijos sutramdymo, slopinimo ir apsupimo. Per pirmuosius dešimt savo valdymo metų Si nebuvo taip aiškiai pasisakęs apie JAV ketinimus Kinijos atžvilgiu.
Šis pareiškimas yra signalas visai Kinijos sistemai, kad jie turėtų ruoštis daug priešiškesniems santykiams su Jungtinėmis Valstijomis. Ir, žinoma, girdėjome, kaip JAV pareigūnai vertina Kinijos ketinimus peržiūrėti tarptautinę tvarką. Įvardijama, kad Kinija yra vienintelė šalis, turinti ir ketinimų, ir galimybių iš esmės pakeisti tarptautinę tvarką tokiais būdais, kurie būtų labai nepalankūs JAV ir kitoms demokratinėms valstybėms. Taigi, tai yra intensyvūs konkurenciniai santykiai ekonominėje, technologinėje ir, be jokios abejonės, karinėje srityse, o taip pat ir ideologiniu požiūriu.
Šiais metais galime išvysti laikino santykių stabilizavimosi laikotarpį, nes Si Dzinpingas tikriausiai dalyvaus APEC (Azijos – Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo forumas) viršūnių susitikime JAV lapkričio mėnesį. Yra tam tikrų ženklų – tai galbūt kyla ir dėl ekonominių iššūkių, su kuriais susiduria Kinija – kad jie norėtų pabandyti stabilizuoti santykius. Kinijos užsienio reikalų ministras Čin Gang (Qin Gang) neseniai pareiškė, kad labai svarbu turėti stabilius JAV ir Kinijos santykius. Kinai paprašė mūsų patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake‘o Sullivano susitikti trečiojoje šalyje. Girdėjau, kad jie dvi dienas, iš viso 10 valandų, kalbėjosi Vienoje.
Galbūt tai yra stabilizavimo proceso pradžia, bet tai neatkurs santykių. Į praeitį negrįšime. Esu pesimistė, nes nesitikiu, kad Kinijos ketinimų vertinimai Jungtinėse Valstijose ar JAV politika iš esmės pasikeis. Ir tikrai nesitikiu, kad Kinijos politika pasikeis iš esmės. Jungtinių Valstijų požiūriu, būtent Kinijos politika sukėlė šią įtampą. Kinijos politika iš esmės skiriasi nuo to, kas buvo prieš daugelį metų, kai mūsų santykiai buvo labiau bendradarbiaujantys – ji skyrėsi tiek šalies viduje, tiek išorėje.
Taivanas yra pagrindinis galimo konflikto taškas, Kinijai vis ryžtingiau deklaruojant savo misiją užbaigti „susivienijimą“. Ar yra kokių nors galimybių išlaikyti status quo Taivanui vidutiniu ar ilgesniu laikotarpiu?
Status quo yra dinamiškas, tai nėra statiška būsena. Ir tai priklauso nuo to, apie kokį status quo aspektą kalbame. Pavyzdžiui, jei kalbame apie karinį status quo po to, kai JAV Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi išvyko į Taivaną, tai kinai ėmėsi labai aktyvių veiksmų, kad pakeistų tą status quo. Jie kasdien pažeidinėjo vidurio liniją Taivano sąsiauryje kirsdami ją kariniais laivais, lėktuvais ir bepiločiais orlaiviais. Prieš daugelį metų Kinija tyliai gerbė šią vidurio liniją.
Ar manote, kad šis N. Pelosi vizitas buvo savotiška provokacija, kurios tuo metu buvo galima išvengti?
Prieš N. Pelosi vizitą kartus su savo kolega Zacku Cooperiu paskelbiau straipsnį „New York Times“ ir mes rekomendavome to nedaryti. Įrodinėjome, kad laikas ypač blogas ir greičiausiai sukels labai stiprią Kinijos reakciją. Ir manau, kad šis vizitas Taivano saugumui labiau pakenkė nei padėjo. Manau, kad net Taivano žmonės, įskaitant daug jo vyriausybės narių, galiausiai padarė išvadą, kad jie už tą vizitą sumokėjo didelę kainą.
Bet aš suprantu, kodėl Taivanui taip sunku pasakyti „ne“. Kai Taivanui atsiranda tokios galimybės, jie bijo, kad jei nepasakys „taip“, ši galimybė niekada nepasikartos. Jungtinės Valstijos yra didžiulės svarbios Taivano saugumui, tad Taivano politikai nori vis parodyti savo žmonėms, jog JAV palaiko Taivaną.
Tačiau manau, kad Taipėjus neįvertino, kokia stipri bus Kinijos reakcija. Vėliau prezidentė Tsai keliavo per JAV ir susitiko su naujuoju Atstovų Rūmų pirmininku Kevinu McCarthy. Buvo viešai pranešta, ir manau, kad šios žinios teisingos, jog jis taip pat norėjo aplankyti Taivaną, tačiau Taivano vyriausybė pasakė, kad gal jūs nevažiuokite prieš mūsų rinkimus. Taivaniečiai dabar į viską žiūri per 2024 m. sausio 20 d. rinkimus. KMT (Kuomintang) sako Taivano žmonėms, jei jie balsuos už KMT, tai balsuos už taiką; jei jie balsuos už DPP (Demokratinė Progresyvioji Partija), tai balsuos už karą. Manau, DPP šiuo metu nenorėtų matyti to, kas atsitiko po Nancy Pelosi vizito.
Kokia jūsų nuomonė apie kai kurių ekspertų ir pareigūnų teiginius, kad Kinija maždaug 2027 m. bus pasirengusi imtis karinių priemonių prieš Taivaną, o labiausiai tikėtinas galimybių langas bus kažkur tarp 2027–2030 m., tad šis laikotarpis gali būti pats sudėtingiausias Taivanui?
Si Dzinpingas dažnai kartoja, kad PLA (Kinijos Liaudies išsivadavimo armija) turėtų pasirengti karui, turėti daugiau pajėgumų ir treniruotis realistiškesniais būdais. Jis siunčia žinią, jog mano, kad PLA nėra dar pasirengusi.
19-ajame partijos Kongrese jis iškėlė tikslus Kinijos kariuomenei: PLA buvo pavesta iš esmės užbaigti modernizavimą iki 2035 m. o iki 2049 m. turi visiškai tarpti pirmos ar pasaulinės klasės kariuomene. Tačiau mes nežinome, ką tai reiškia konkrečiai.
Ši 2027 m. data pirmą kartą pasirodė, kai buvęs Indijos ir Ramiojo vandenyno vadovybės vadas Philas Davidsonas 2021 m. pavasarį liudijo Kongrese. Jis teigė manantis, kad per artimiausius šešerius metus gali įvykti invazija. Tačiau nesu įsitikinusi, jog 2027 m. yra ypač reikšminga data, išskyrus tai, kad tai 100-osios PLA įkūrimo metines.
Neabejotinai Tiananmenio aikštėje bus didelis karinis paradas, bet nemanau, kad pamatysime invaziją į Taivaną. Nėra įrodymų, kad Si Dzinpingas priėmė politinį sprendimą įsiveržti, nors jis liepia savo kariuomenei ruoštis. Kai kurie žmonės Jungtinėse Valstijose mano, kad PLA gali įsiveržti jau šiandien ir sulaukti sėkmės. Bet aš manau, kad tai mažumos požiūris. Didesnė dalis mano, kad Kinijai trūksta galimybių užgrobti ir kontroliuoti Taivaną – pati PLA rašo apie savo trūkumus. Taigi jie mano, kad nėra pasiruošę.
Esminis veiksnys šiuo atžvilgiu yra Rusijos invazija į Ukrainą. Tai vis dar vykstantis karas, o kinai mokosi iš jo taktiniu lygiu. Jie analizuoja konkrečias sistemų operacijas ir galimybes, pavyzdžiui, kaip rusai naudoja ar nenaudoja kibernetines ir dezinformacines taktikas. Kinijos žurnaluose yra straipsnių apie tai, kaip Rusija naudoja sraigtasparnius ir ko Kinija gali pasimokyti iš jų operacijų. Taigi, atidžiai studijuojamos taktikos, bet dar svarbesnės yra strateginės pamokos.
Rusijos kariuomenė yra užgrūdinta mūšiuose, o Kinijos – ne. Rusijai tereikėjo pervaryti savo tankus per sausumos sieną. Kinijai tektų įveikti beveik šimtą mylių vandens. Manau, kad bet kuriai kariuomenei tai būtų labai sudėtinga misija. Kinija turi atlikti amfibinio pobūdžio operacijas ir tikriausiai perimti uostų bei oro uostų kontrolę, o taip pat jiems reikia užsitikrinti pranašumą oro erdvėje.
Manau, kad Si Dzinpingas buvo pasibaisėjęs, matydamas, kas vyksta Ukrainoje ir kaip prastai pasirodė Rusijos kariuomenė. Ir iš tiesų, tai paskatino būti atsargiems. Si tikriausiai buvo atsargus jau prieš tai, vertindamas galimus kaštus ir naudą, bet dabar jis išties geriau suvokia galimus kaštus.
Kokie būtų pavojingiausi scenarijai Jungtinėms Valstijoms, jei Si Dzinpingas norėtų pakeisti status quoįvairiomis priemonėmis, įskaitant ekonomines sankcijas ar Taivano izoliaciją? Į kokius veiksmus Jungtinėms Valstijoms būtų sunkiausia reaguoti?
Daugelis žmonių mano, kad galimi įvairūs scenarijai, kuomet Kinija naudoja jėgą prieš Taivaną. Dvi mažos salos yra labai arti žemyninės Kinijos, Kinmenų ir Matsu salos. Kinija jau seniai turėjo galimybę užgrobti šias salas. Jei jie nuspręstų jas užimti, viskas būtų baigta dar prieš tai, kol JAV galėtų kažką padaryti. Tai parodytų Taivanui, kad Kinija labai rimtai žiūri į jėgos naudojimą.
Tačiau, mano nuomone, tai tikriausiai dar labiau apsunkintų Kinijos galimybes siekti susivienijimo taikiai. Taivano gąsdinimas ir žeminimas neprivers vyriausybės ar žmonių pasiduoti Pekino reikalavimams. Manau, kad Kinija nori įgyvendinti susivienijimą taikiai, o ne naudojant jėgą. Tačiau turėtume nepamiršti, kad Kinijos taikos apibrėžimas apima ir prievartą.
Taigi, tai yra problemiškas scenarijus. Taip pat yra galimybė, kad Kinija gali užgrobti kai kurias kitas salas, pavyzdžiui, Prato salas. Bet aš manau, kad tokie scenarijai mažai tikėtini.
Kinijos strategija yra taikyti įvairias spaudimo formas, kad Taivano žmonėms įskiepytų psichologinės nevilties jausmą, kad jie padarytų išvadą, jog nėra ateities būti autonomiškais ir todėl turėtų sudaryti kokį nors susitarimą su Kinija. Iš KLR nuolat sklinda dezinformacija, kad JAV yra nepatikima partnerė, DPP yra pavojinga, o Taivanas visada buvo Kinijos dalis. Kovoti su šiais pasakojimais Taivanui ir Jungtinėms Valstijoms tikrai sudėtinga.
Ir, galiausiai, yra blogiausias visapusiškos atakos scenarijus. Tai tikriausiai nebus netikėta ataka. Pasirengimo ženklus matysime iš anksto, bet net jei matysime požymius, JAV prireiks laiko mobilizuoti atsaką. Mums reikia, kad Taivanas išsilaikytų ilgiau nei kelias savaites. Be to, Kinija sukūrė daugybę gynybinių priemonių, neleidžiančių patekti į karo zoną, tad tai tikrai sukels pavojų JAV karinėms pajėgoms. Tai būtų katastrofiškas karas, o aukų skaičius iš visų pusių būtų didelis.
Jei Kinija įsiveržtų šiandien, mūsų galimybės ginti Taivaną tikriausiai nebūtų tokios geros, kokios bus po penkerių metų. Turime turėti labiau paskirstytas, judresnes ir atsparesnes karinius pajėgumus regione – dėl to Jungtinės Valstijos sunkiai dirba su tokiomis šalimis kaip Japonija, Filipinai, Australija ir kt. Kuo labiau šios šalys supras, kad karas Taivano sąsiauryje joms būtų katastrofiškas, tuo labiau jos norės dirbti su mumis.
Europos Sąjunga kalba apie (angl. „de-risking“) Kinijos strategiją, paremtą „rizikos mažinimu“, o ne apie „atsisiejimą“ (angl. „decoupling“). ES šiuo metu nėra pasirengusi sumažinti Europos investicijų ar prekybos su Kinija. Vietoje to, jie siekia sumažinti kai kurias rizikas diversifikuodami specifines tiekimo grandines iš Kinijos. Ar manote, kad europiečiams to pakanka jaustis saugiems, jei Kinija sukels konfliktą dėl Taivano?
Mano nuomone, niekada nebuvo galimybės visiškai atsieti Kinijos ekonomikos nuo JAV, ES ar kitų Europos šalių ekonomikų. Manau, nuo pat pradžių tai buvo neteisingai suprasta. Praėjusiais metais JAV prekybos srautas su Kinija siekė beveik 700 milijardų dolerių. Amerikos įmonės nenori nutraukti prekybos su Kinija; jie taip pat nenori nustoti investuoti į Kiniją. Mūsų prekyba su Kinija atnešė didžiulę naudą amerikiečiams ir europiečiams.
Manau, kad atsisiejimas tikriausiai buvo neteisingas žodžių pasirinkimas. Visada buvo siekiama, kad tai būtų „nukreiptasis atsiejimas“. Mūsų nesusikalbėjimas su Europa iš tikrųjų yra apie tai, į kuriuos sektorius šis atsisiejimas turėtų būti nukreiptas. Termino „rizikos mažinimas“ vartojimas padėjo nuraminti kai kuriuos Europos politikus. Ir atrodo, kad Jungtinės Valstijos dabar irgi priėmė, sutiko su šiuo terminu. Taigi, atrodo, kad šiuo metu gerai vienas kitą suprantame. Tačiau mes vis dar susiduriame su tais pačiais klausimais. Kaip ir kokiu mastu mes „mažiname riziką“? Jungtinės Valstijos kalbėjo apie „mažą kiemą“ ir „aukštas tvoras“ (t.y., siaurai apibrėžtus sektorius ir aukštus barjerus). Manau, mūsų draugai europiečiai vis dar nori žinoti, koks mažas yra tas „kiemas“, ir jie nori, kad jis būtų kuo mažesnis. Taigi, tai yra nebaigtas darbas.
Jungtinės Valstijos jau pradėjo mažinti rizikas. Praėjusiais metais, spalio 7 d., JAV pirmą kartą įvedė eksporto kontrolę, skirtą apriboti Kinijos galimybes įgauti pažangiausias technologijas puslaidininkių. Kinija dominuoja senesnių lustų gamyboje, t.y., pagamintų remiantis 28 nanometrų (nm) technologija arba dar didesnių, tačiau Kinija kol kas negali gaminti moderniausių lustų. Mes derinome tą sandorį su mūsų sąjungininkais. Tai buvo gana lengva, nes tai paveikė tik kelias šalis ir minimalų skaičių įmonių. Be to, JAV suteikė išimčių Pietų Korėjos įmonėms. Nyderlandai prisijungė prie susitarimo kartu su Japonija ir Taivanu. Tačiau jei taikysime eksporto kontrolę dirbtiniam intelektui, kvantiniam skaičiavimui ir galbūt biotechnologijoms, greičiausiai sulauksime daugiau pasipriešinimo iš Europos, o galbūt ir kai kurių mūsų sąjungininkų Azijoje ir net kai kurių Amerikos verslo bendruomenės.
Tuo pat metu kalbame apie užsienio investicijų tikrinimus ir galimus investicijų į Kiniją apribojimus. Reikalauti, kad įmonės skaidriai investuotų Kinijoje, yra įmanoma ir, mano nuomone, būtina. Turime žinoti, ar mūsų kapitalas nepadeda Kinijai plėtoti karines technologijas ir pajėgumus, kuriuos ji gali panaudoti keldama grėsmę Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms bei partneriams. Tačiau bus sunku nustatyti tokius apribojimus, kokius pradėjome taikyti puslaidininkiams. Tai bus ilgas kelias, kol išsiaiškinsime, kur yra mūsų abipusio komforto lygis.
Lietuva turi kitokį požiūrį nei didžiosios Europos šalys ir siekia tapti viena garsiausių Kinijos kritikių ES. Po 2021 metais įvestų ekonominių sankcijų atsisiejimas nuo Kinijos Lietuvai jau įvyko. Ar matote galimybę, kad tokia griežtesnė Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu sulauktų daugiau pasekėjų?
Iki Kinijos ekonominės prievartos prieš Lietuvą, kurią paskatino Taivano atstovybės Vilniuje įkūrimas, manau, kad į Kiniją buvo nukreipta mažiau nei 1% Lietuvos eksporto. Taigi, kinai turėjo ieškoti kitų būdų nubausti Lietuvą. Jie darė spaudimą kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos, įmonėms, kad šios nebepirktų komponentų iš Lietuvos tiekėjų. Tačiau Lietuvos situacija yra netipinė. Pasaulyje yra daugiau nei šimtas šalių, kurioms Kinija yra pagrindinė prekybos partnerė. Taigi, Lietuvos atvejis nėra modelis, kurį galėtų priimti daugelis šalių. Tačiau ir jų vyriausybės mažins rizikas.
Mano požiūriu, kitoms šalims svarbu nustatyti sektorius, kuriuose jos yra pernelyg priklausomos nuo Kinijos ir kurie yra susiję su jų nacionaliniu saugumu. Pavyzdžiui, kritinės svarbos mineralai ar vaistai. Tai tik du pavyzdžiai, kuomet JAV ir Europa yra pernelyg priklausomos nuo Kinijos. Turime atsisakyti rizikos ir turime diversifikuoti. Mes norime turėti tiekimo grandines kitose demokratinėse šalyse ir šalyse, su kuriomis palaikome gerus santykius. Manau, kad tokia strategija yra prasminga.
Panašių į Lietuvą, su Kinija mažai prekiaujančių šalių pasaulyje gali būti saujelė, tai negalioja daugumai šalių. Daugumoje šalių geriausi metodai yra rizikos mažinimas ir diversifikavimas, siekiant užtikrinti, kad jos nebūtų pažeidžiamos Kinijos ekonominės prievartos.
Praėjo beveik dveji metai, kai Taivanas paskelbė apie savo pasirengimą atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje. Šis žingsnis prisidėjo prie bendros įtampos tarp Vakarų šalių ir Kinijos. Žvelgiant iš Taivano perspektyvos – ar šis žingsnis nebuvo racionalus bandymas padidinti įtampą ir pritraukti daugiau amerikiečių ar europiečių dėmesio?
Nemanau, kad kažkas Taivane numatė, kas nutiks po to, kai jie nusprendė atidaryti tą biurą ir pavadinti Taivaniečių atstovybe. Manau, jog jie tiki, kad tai buvo teisingas pasirinkimas, ir kad iš to buvo naudos. ES sukūrė anti-prievartos įrankį, kuris, kaip suprantu, iš pradžių buvo planuojamas siekiant atsakyti į JAV tarifus, o ne į Kinijos ekonominę prievartą. Vis dėlto šiandien jis labiau bus taikomas prieš Kiniją. Daugiau šalių pastebėjo, kad Kinija siekia daryti ekonominį spaudimą. Yra gana ilgas Kinijos ekonominės prievartos taikinių sąrašas, jis siekia 2010 m., kuomet ekonominė prievarta taikyta prieš Norvegiją ir Japoniją, o vėliau – prieš Filipinus, Mongoliją ir Švediją, Pietų Korėją ir Australiją. Šie atvejai padėjo sutelkti didesnį dėmesį į riziką, ką reiškia būti pernelyg priklausomiems nuo Kinijos. Tai teigiamas rezultatas. Tačiau kitais atvejais buvo neigiamų rezultatų, kai šalys ėmėsi savicenzūros: jos vengia imtis veiksmų, kurie pakenktų Kinijos interesams, nes nenori išprovokuoti ekonominės prievartos prieš savo šalis. Tačiau, žvelgiant iš Taivano perspektyvos, manau, jie šį atvejį vertina kaip teigiamą.
Visgi pastebėtina, kad neatsirado jokia kita šalis, kuri būtų pasirengusi pakeisti Taipėjaus atstovybės pavadinimą į Taivano atstovybę savo sostinėse. Buvo laikas, kai Taivanas labai stengėsi Vašingtone – jie norėjo pakeisti savo atstovybės Vašingtone pavadinimą iš Taipėjaus ekonomikos ir kultūros biuro į Taivano atstovybę. Jiems tai nepavyko, bet jie dar nepasidavė. Kongrese buvo priimtas naujas teisės aktas, kuris palaiko šį pavadinimo pakeitimą. Tačiau J. Bideno administracija Taivanui labai aiškiai pasakė, kad simbolinių dalykų, kurie kenkia pastangoms stiprinti Taivano saugumą, darymas nėra naudingas JAV ir Taivanui. O atstovybės pervadinimas būtų simbolinis veiksmas. Taigi, tai nebėra prioritetas.
Jūsų žiniomis, kiek detalios Taivano ir JAV diplomatų konsultacijos galėjo vykti prieš atidarant Taivaniečių atstovybę Vilniuje? Tikriausiai tokių konsultacijų galima buvo tikėtis?
Aš nežinau visų detalių. Iš kai kurių europiečių girdėjau, kad jie manė, jog už Taivano atstovybės Vilniuje atidarymo kyšo JAV ausys, bet aš manau, kad tai netiesa. Nemanau, kad JAV siekė, jog Taivanas įkurtų Lietuvoje biurą, kuris naudotų „Taivano“ pavadinimą. Spėju, kad kada nors JAV pareigūnams galėjo būti pranešta apie vykdomą planą. Bet tai buvo Taivano planas. Tai tikrai nebuvo JAV idėja. Ar Vašingtonas apie tai sužinojo iš Taipėjaus, ar iš Vilniaus, aš nežinau. Taivanas nepasakoja JAV visko, ką daro, nors mus sieja labai artimi santykiai. Ir jei Taivanas mano, kad JAV nerems to, ką jie daro, jie gali ir nepasakyti to Jungtinėms Valstijoms. Manau, kad tuo metu, kai Jungtinės Valstijos sužinojo, kad yra toks planas, dėl jo jau buvo nuspręsta. Nemanau, kad JAV padarė ką nors, kad tam pasipriešintų, bet taip pat netikiu, kad JAV padarė ką nors, kad tai paremtų.
Nepaisant visų aršių Kinijos reakcijų į šį Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymą, Lietuva dėl labai mažo prekybos srauto su Kinija labai nenukentėjo. Ar tai sėkmės istorija, kaip nepasiduoti Kinijos spaudimui, ar tai visgi labiau rizikingas žaidimas, kurį lydėjo sėkmė, o ne racionalus pasirinkimas?
Kelios šalys buvo Kinijos ekonominės prievartos taikiniais ir tam pasipriešino. Lietuva yra geras to pavyzdys, o taip pat ir Australija. Abiem atvejais Kinija nepasiekė savo tikslų. Australija atstovėjo savo principus, o Kinija neseniai pradėjo atsitraukti ir panaikinti kai kuriuos buvusių prekybos apribojimų.
Manau, kad svarbu analizuoti, kodėl kai kuriais atvejais Kinijai nepavyko pasiekti savo tikslų, o kitais – Kinijai labiau pasisekė. Norvegijos atvejis yra Kinijos sėkmės pavyzdys. 2017 m. Kinija ir Norvegija pasirašė susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas santykių su Norvegija įšaldymo laikotarpis. Pasirašytas politinis pareiškimas skamba taip, lyg būtų parašytas Pekine. Jame teigiama, kad Norvegija skirs didžiulį dėmesį Kinijos esminiams interesams ir nerems veiksmų, kurie jiems pakenktų. Apmaudu, kad kai kurios šalys į Kinijos prievartą reaguoja aukodamos savo principus.
Kalbant apie Lietuvos atvejį, manau, kad Lietuvai jis pasiteisino. Tai nebūtinai modelis, kurį įgyvendins kitos šalys. Visgi tai sėkmės atvejis, kai atsispiriama Kinijos prievartai ir kovojama už Lietuvos interesus. Tikiuosi, kad ateityje tokių atvejų bus daugiau.
