Kalnų Karabacho krizė: Azerbaidžanas siekia galutinai perimti regioną

Kalnų Karabacho karo 2020 metais pasekmės

2020 m. pabaigoje prasidėjęs ir greitai pasibaigęs Antrasis Kalnų Karabacho karas, kartais vadinamas 44 dienų karu, buvo didelis smūgis Armėnijai. Azerbaidžano investicijos į karines pajėgas lėmė, kad 2020 m. konflikto pradžioje Baku savo žinioje turėjo daugiau karių, didesnį kiekį ir modernesnių tankų, šarvuotų transporterių, pėstininkų kovos mašinų ir aviacijos, įskaitant modernius dronus iš Izraelio bei Turkijos. Kokybiškesnė ir geriau aprūpinta Azerbaidžano kariuomenė, Oryx duombazės vizualiai patvirtintais duomenimis, sunaikino arba perėmė 255 tankų, 71 šarvuotų transporterių, 82 pėstininkų kovos mašinas, 250 tempiamos ir 29 savaeigės artilerijos vienetų bei dar daugiau oro gynybos, transporto ir kitokios Jerevano bei Arcacho respublikos karinės technikos.

Dideli buvo ne tik materialiniai, bet ir teritoriniai praradimai. Prieš 30 metų laimėjus Pirmąjį Kalnų Karabacho karą, nuo Armėnijos priklausoma Arcacho respublika po 44 dienų karo prarado didžiąją dalį savo iki tol kontroliuojamos teritorijos. Vienintelis būdas susisiekti su Armėnija liko per siaurą, 5 km pločio Lačino koridorių, kuriame pagal susitarimą buvo dislokuoti 2000 Rusijos karių, pilnai aprūpintų karine technika. Būtent šios rusų pajėgos turėjo penkerių metų atnaujinamą mandatą taikos palaikymo misijai vykdyti. Tačiau realiai Rusijos kariai geriausiu atveju tik stebi ir pranešinėja apie paliaubų pažeidimus, o blogiausiu – reketuoja humanitarinės pagalbos konvojus. Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas Rusijos taikdarius pavadino „tyliais Kalnų Karabacho žmonių naikinimo liudininkais“.

Blokada, eskalacija ir beprasmiai Maskvos taikdariai

Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ilgą laiką buvo status qou dėl išorinių galių įsitraukimo į konfliktą varžant abiejų pusių aktyvius veiksmus. Tačiau 2020 m. šis balansas buvo pakeistas Azerbaidžanui laimėjus Antrąjį Kalnų Karabacho konfliktą, kai Armėnija prarado pirmojo karo teritorinius laimėjimus, o Rusija parodė, kad nėra linkusi veltis į konfliktą armėnų pusėje. Azerbaidžano pasiryžimą vėl imtis karinių eskalavimo veiksmų paskatino ir pastaraisiais metais pasyvaus Rusijos elgesio bei įklimpimo kare Ukrainoje.

Vykdydama taikos palaikymo misiją, Rusija galėjo parodyti Azerbaidžanui, kad neleis toliau eskaluoti padėties bei dar labiau paveikti dabartinio galios balanso regione. Tačiau realybėje į Baku provokacijas atsakoma nebūdavo. Kaip apie šių dienų krizę teigė ES užsienio tarnybos Rusijos departamento vadovas L. Devigne, Rusijos 2000 taikdarių nieko nedaro dėl konflikto, net pasyviai nedislokuoja keliuose karinės technikos blokuoti azerų karines operacijas.

Dabartinė situacija regione ypač pradėjo blogėti 2022 m. gruodį, kai Azerbaidžano pajėgos ėmėsi Arcacho respublikos blokados. 2023 m. Arcache ėmė trūkti kasdienio vartojimo prekių, maisto, vaistų, elektros energijos ir gamtinių dujų. Azerai toliau stiprino šią blokadą ir dar labiau ribojo humanitarinės pagalbos patekimą į Kalnų Karabachą. Armėnijos protestai ir reikalavimai Azerbaidžaną laikytis paliaubų, o Rusiją – vykdyti savo taikdarės rolę nepasiekė nei Baku, nei Maskvos sprendimų priėmejų ausų. Blokada tęsėsi iki pat šių dienų, o Azerbaidžanas reguliariai kaltina Armėniją taikos susitarimo pažeidimais. Būtent vienas tokių kaltinimų ir tapo pretekstu rugsėjo 19 d. Kalnų Karabacho apšaudymui: Azerbaidžanas pranešė, kad po 4 kariškių ir 2 civilių žūčių Rusijos taikdarių kontroliuojamoje teritorijoje pradedama anti-teroristinė operacija. Nepatvirtintais Armėnijos šaltinių duomenimis, vos per pora karinės operacijos dienų  „daugiau nei 200 žmonių žuvo ir 400 buvo sužeisti“. Kol kas nepriklausomų šaltinių duomenų apie aukas nėra. Arcacho respublikos atstovai taip pat skelbė, jog dėl Azerbaidžano karinių veiksmų buvo nutrauktas elektros tiekimas, mobilusis ryšys ir kitos gyvybinių poreikių užtikrinimui būtinos paslaugos.

Sprendžiant iš viešų pranešimų, Rusijos taikdarių pagrindinė misija pastarosiomis dienomis buvo tik kontroliuoti pabėgėlių srautą – Rusijos gynybos ministerija informavo, kad apie rusų kariai evakavo apie 5000 gyventojų iš trijų Kalnų Karabacho regionų, suteikė laikino poilsio ir maitinimo galimybes.

Paskutinieji (rugsėjo 20-21 d.) pareiškimai signalizuoja, kad Kalnų Karabachas kapituliuoja prieš Baku reikalavimus ir sutiko nusiginkluoti, užleisti teritoriją bei pradėti derybas dėl šio atskilusio regiono reintegravimo į Azerbaidžaną. Būtent Maskvos taikdarių pasiūlymu Kalnų Karabacho ir Azerbaidžano vadovybė sutarė dėl šios krizės paliaubų sąlygų. Rugsėjo 21 d. 13 val. numatytas derybų susitikimas tarp Azerbaidžano ir Arcacho atstovų, pastarųjų delegacijai, lydimai Rusijos taikdarių, vadovauja naujai paskirtas valstybės ministras Artur Harutyunyan. Savo ruožtu, Jerevanas nerodo ženklų, kad priešinsis karinėmis priemonėmis vis labiau neišvengiamai Arcacho respublikos gyvavimo pabaigai.

Azerbaidžano nevaržomos galimybės

Pradėjusi karą Ukrainoje 2022 m. vasarį, Rusija Azerbaidžano prezidentui I. Alijevui dar labiau atrišo rankas veikti. Rusijos kariniai įsipareigojimai už Ukrainos ribų tapo trečiaeiliai. Maskva dažnai teisina savo paramos nesuteikimą Armėnijai tuo, kad nors šias šalis sieja priklausymas Kolektyvinei Saugumo Sutarties Organizacijai (KSSO), Rusija privalo ginti tik Jerevano de jure pripažintą teritoriją. Kalnų Karabachas patenka už KSSO sutarties ribų, nes tarptautinės bendruomenės yra pripažįstamas kaip Azerbaidžano teritorija. Tai labai paranku Kremliui dabar, kai nėra galimybės skirti daug karinių resursų.

Ukrainos konfliktas padeda Azerbaidžanui ir todėl, kad Vakarų šalims Rusijos energetinių resursų boikotavimas slopina galimybes politiškai konfliktuoti su Azerbaidžanu kaip svarbiu energetinių žaliavų tiekėjus. Nors kol kas Azerbaidžanas nėra didelis naftos ir gamtinių dujų tiekėjas Europos Sąjungai (per metus nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, šios šalies dujų tiekimas į ES paaugo nuo 6% iki 7,2%), tačiau ES yra pasirašiusi susitarimą dvigubai padidinti dujų importo apimtis iš Azerbaidžano iki 2027 m. Tiesa šį susitarimą nebus lengva įgyvendinti dėl infrastruktūros trūkumo. Vis dėlto ES neturi ūpo gadinti užsimezgusių glaudesnių energetinių santykių su Azerbaidžanu. Armėnija, nors ir bando aktyviau ieškoti glaudesnių santykių su ES, kol kas rimtų Briuselio įsipareigojimų šios valstybės atžvilgiu nėra.

Tad Jerevanas neturi jokių patikimų ir suinteresuotų sąjungininkų, kurie galėtų padėti Kalnų Karabacho konflikte prieš Azerbaidžaną. Dabartinė eskalacija Kalnų Karabache nėra stebinantis reiškinys. I. Alijevas naudojasi galimybių langu, kai Armėnija yra silpna, neturi užtarėjų tarptautinėje erdvėje, todėl siekia „galutinai išspręsti“ Kalnų Karabacho klausimą, visiškai susigrąžindamas šį regioną į Azerbaidžano rankas.

Tikėtina, kad tarptautinė bendruomenė pritars tokiam rezultatui ir skelbs tik raginimus užtikrinti civilių žmonių saugumą bei jų teises. Kalnų Karabacho klausimas bent jau karine-politine prasme taps iš esmės užbaigtu, tačiau liks daug skaudžių socialinių ir humanitarinių problemų: armėnų persikėlimas iš Kalnų Karabacho regiono į Armėniją, humanitarinių poreikių pabėgėliams užtikrinimas, buvusių Arcacho respublikos lyderių saugumo garantijos ir užimtame regione likusių armėnų politinių ir kultūrinių teisių palaikymas.