Kinija ir Pietryčių Azija 2023-2. Kinijos ir Rusijos santykiai karo Ukrainoje kontekste

Nuo pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios potencialus Kinijos vaidmuo visada buvo tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Nors Kinija, vadovaudamasi itin pragmatiškais interesais, ir toliau palaiko ir stiprina strateginę partnerystę su Rusija, tuo pačiu metu ji siekia, kad būtų laikoma neutralia šalimi ir nepablogėtų santykiai su Vakarais, t. y. ES ir JAV. Akivaizdu, kad Rusijai įsikibimas į Kiniją, kuri jai teikia ekonominę, diplomatinę ir finansinę paramą, atsieina brangiai, bet Kremlius neturi kitos išeities. Prieraišumo prie Kinijos kaina ryškiai atsispindi mažėjančiame Rusijos įsitraukime į pasaulinius reikalus, ypač Vidurinėje ir Pietryčių Azijoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama Kinijos „prorusiško neutralumo“ nauda bei kaina ir konstatuojama, kad sumažėjęs Rusijos vaidmuo pasaulyje lemia aktyvų Kinijos siekį perimti Kremliaus įtaką regionuose – tai vyksta vis didėjančios Rusijos izoliacijos sąskaita.

1. „Šviesuliai“ Kinijos ir Rusijos santykiuose karo metu

„Laikomės kartu, kad būtų šilčiau“[1] – taip kinų kalba galima apibūdinti Kinijos požiūrį į Rusiją. Invazija į Ukrainą ir grandininė reakcija po jos išties paskatino dvi šalis susitelkti, kad išlaikytų ekonominę ir diplomatinę šilumą savo strateginėje bendrystėje, kurioje Kinija atrado tris „šviesulius“.

Pirma, žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, Rusija laikoma didžiule kaimyne, su kuria Kinija dalijasi milžiniška žemynine siena. Skirtingai nei anksčiau, dabar ši siena yra stabilumo šaltinis, leidžiantis Pekinui nukreipti savo karinius išteklius į pagrindinę strateginę konkurenciją su JAV ir jos sąjungininkais jūrų erdvėje. Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad Kinija, kuri labai rūpinasi savo „stabilumo išsaugojimu“[2], taip pat nori stabilaus autokratinio režimo Rusijoje ir nėra suinteresuota jo žlugimu. Jei asmenys, kurie valdys po Putino, pavers Rusiją pro-amerikietiška demokratija ar įstos į NATO, Kinijai tai būtų tikras strateginis košmaras. Todėl Kinijai, siekiančiai išvengti bet kokio konflikto ir neramumų prie savo sienų, Putino režimo palaikymas yra vienas iš „šviesulių“.

Antra, Rusija iš dalies yra panašiai mąstanti autoritarinė Kinijos partnerė JT Saugumo Tarybos nuolatinio penketo klube. Kinija ir Rusija – vienintelės dvi autoritarinės valstybės Taryboje, kurių pasaulinė darbotvarkė daug kur sutampa, pradedant interneto suverenitetu ir baigiant taikos palaikymo operacijomis. Rusija, kaip bendramintė partnerė, yra labai svarbi Kinijai. Tiek Si, tiek Putino pasaulėžiūrą lemia nuogąstavimas dėl, jų manymu, JAV strategijos ne tik išlaikyti savo hegemoniją, bet ir demokratizuoti pasaulį ir organizuoti spalvotąsias revoliucijas, nukreiptas prieš jų režimus. Kadangi Kinijos interesai sutampa su Rusijos interesais, nenuostabu, kad Kinija susilaikė balsuojant JT Generalinėje Asamblėjoje dėl rezoliucijos, smerkiančios Rusiją už įsiveržimą į Ukrainą ir reikalaujančios nedelsiant pasitraukti. Be to, Kinija prieštaringai vertina Rusijai taikomas vienašališkas sankcijas. Ji reikalavo, kad sankcijas patvirtintų JT Saugumo Taryba – pagrindinis teisėtumo šaltinis tarptautinėje sistemoje. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad agresorė yra nuolatinė narė, turinti veto teisę, šis Kinijos reikalavimas neatrodo adekvatus.

Trečia, ryškiausias Kinijos ir Rusijos strateginės bendrystės „šviesulys“ yra glaudesni ekonominiai ryšiai. Atsižvelgiant į JAV ir jos Vakarų sąjungininkių vienašališkas sankcijas, Kinija buvo pagrindinis „gelbėjimosi ratas“ nukentėjusiai Rusijos ekonomikai. Iš bendrų prekybos duomenų matyti, kad 2022 m. Kinijos ir Rusijos dvišalė prekyba išaugo iki 173,5 mlrd. eurų, t. y. rekordiškai padidėjo 34,4 proc. Dar daugiau, naujausi 2023 m. penkių mėnesių Kinijos muitinės duomenys rodo, kad Rusijos ekonomikos sinifikacija įsibėgėja. Sausio–gegužės mėn. prekyba padidėjo 40,7 proc. (Rusijos importas iš Kinijos išaugo 75,6 proc., o Rusijos eksportas į Kiniją – 20,4 proc.). Beje, verta paminėti, kad Kinijos galimybė pasinaudoti didelėmis Rusijos eksporto, pavyzdžiui, anglių, nuolaidomis buvo suteikta Kinijos įsipareigojimų siekti priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo ir jos klimato tikslų (iki 2030 m. pasiekti aukščiausią lygį, 2060 m. – nulinį išmetamųjų teršalų kiekį) sąskaita, o tai yra daugelio ignoruojama Rusijos ir Ukrainos karo pasekmė Kinijai.

Vis dėlto šis ryškiausias „šviesulys“ sustiprėjusio ekonominio bendradarbiavimo srityje Kinijai yra dar palankesnis dėl sparčios Rusijos finansų sistemos juanizacijos. Per pirmuosius devynis 2022 m. mėnesius Rusijos eksporto, už kurį atsiskaitoma juaniais, dalis išaugo nuo 0,4 proc. iki 14 proc. O 2023 m. vasaris buvo pirmasis mėnuo Rusijos prekybos istorijoje, kai Kinijos juanis aplenkė JAV dolerį kaip valiuta, kuria prekiaujama daugiausia. Šie pokyčiai Rusijos rinkoje pabrėžia ne tik didėjančią Rusijos priklausomybę nuo juanio, bet ir naują realybę: nekonvertuojamas juanis tampa regionine rezervine valiuta Rusijoje ir taip didina Kinijos piniginę galią ir įtvirtina Kiniją regioninėje finansų architektūroje.

2. Ryškėjantys Kinijos santykių su Rusija šešėliai

Vis dėlto visi „šviesuliai“ turi savų šešėlių. Putino karas yra našta Pekino santykiuose su Europos Sąjunga, kuri išlieka didžiausia Kinijos prekybos partnerė. Atsižvelgiant į tai, kad JAV ir Kinijos santykiai po liūdnai pagarsėjusio incidento su oro balionu ir JAV pastangų atkirsti Kiniją nuo svarbiausių tiekimo grandinių šlyja, galimybė naudotis Europos technologijomis, rinkomis ir finansais yra Kinijos ekonominės gerovės ir technologinės pažangos sine qua non. Tad ne veltui Kinija vaizduoja, kad atsiriboja nuo Rusijos, ir retoriškai pabrėžia savo tariamą neutralumą, kartodama mantrą, kad ji gerbia visų šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Visgi atsisakymas pasmerkti Rusijos invaziją į Ukrainą ir nenoras taikyti Maskvai Vakarų inicijuotas sankcijas pakirto Kinijos patikimumą ir reputaciją Europoje. Iš tiesų įtarumo ir nepasitikėjimo Kinija sėklos jau buvo pasėtos, kai prieš pat Rusijos įsiveržimą į Ukrainą buvo pasirašyta „ribų neturinčios“ partnerystės sutartis, rodanti, kad šių šalių ryšiai keliami į naujas aukštumas. Kinija jau anksti suprato, kad frazė apie „ribų neturinčią“ partnerystę – pompastiškas pareiškimas, skirtas veikiau abiejų šalių vidaus auditorijai – sutrikdė užsienio pareigūnus, sprendimų priėmėjus ir ekspertus, kurie niekada nesekė Kinijos ir Rusijos santykių. Todėl, atsižvelgdama į ekonomikos augimo būtinybę ir aiškiai suvokdama, kad „ribų neturinti“ partnerystė pakenkė Pekino pozicijai Europoje, praėjusiais metais Kinija ėmėsi siekio „sužavėti“ pagrindinius Europos prekybos partnerius, kad neutralizuotų didžiulę žalą savo reputacijai.

Vienas svarbiausių Kinijos vykdomos „žavesio kampanijos“ akcentų buvo Kinijos vyriausiojo diplomato Vango I (Wang Yi) kelionė po Europą ir jo pasirodymas vasario mėn. vykusioje 59-ojoje Miuncheno saugumo konferencijoje (MSC). Kalbėdamas konferencijoje Vangas ragino išspręsti konfliktą Ukrainoje, tačiau nesugebėjo perprasti auditorijos. Užuot paminėjęs, ką Rusija galėtų padaryti, kad nutrauktų savo invaziją, diplomatas sustiprino kritiką Vašingtonui. Jis pavadino JAV sprendimą numušti vadinamąjį Kinijos šnipų balioną „protu nesuvokiamu ir isterišku“, o kalbėdamas apie karą Ukrainoje pareiškė, kad „kai kurios jėgos“ nenori taikos, nes joms rūpi tik jų „strateginiai tikslai, didesni už pačią Ukrainą“, subtiliai turėdamas omenyje JAV. Todėl, nors ir buvo miglotų kalbų, kad Kinija remia taiką Ukrainoje, jos dažniausiai buvo atmetamos ir užgožiamos savanaudiškų, pragmatiškų Kinijos interesų, kurie atsispindėjo Rusijos invazijos metinių proga paskelbtame Kinijos dvylikos punktų pozicijos dokumente dėl Ukrainos.

Tie, kurie tikėjosi taikos formulės, padėsiančios užbaigti karą Ukrainoje, turėjo labai nusivilti. Pozicijos dokumento tikslas nebuvo atkurti taiką Europoje, jis apskritai menkai susijęs su realiu tarpininkavimu dėl taikos ir karo Ukrainoje nutraukimu. Šis dokumentas labiau susijęs su bandymu pridengti vis didėjančią paramą Rusijai ir pagerinti Kinijos įvaizdį vaizduojant save kaip atsakingą pasaulio galybę ir taikdarę, priešingai nei Amerika, kuri, pasak Kinijos, remia karo tąsą. Nors Kinija savo pozicijos dokumentu bandė deklaruoti tariamą neutralumą, Vakarų lyderiai be užuolankų jį atmetė ir sukritikavo teigdami, kad jis nėra „patikimas“, nes jame nepasmerkiama neteisėta invazija į Ukrainą ir nereikalaujama išvesti Rusijos karių.

Vakarų lyderių teiginį, kad Kinijos pozicijos dokumentas yra nereikšmingas kalbant apie siekius užbaigti karą Ukrainoje, galima pagrįsti ir naujausiais Kinijos specialaus pasiuntinio Eurazijos reikalams Li Hui vizitais į Ukrainą, Lenkiją, Prancūziją, Vokietiją ir ES būstinę Briuselyje. Li vizitai, apie kuriuos buvo pranešta per pastarąjį Si ir Zelenskio pokalbį telefonu, buvo pirmas darbinio lygio Ukrainos ir Kinijos dialogas nuo karo pradžios. Vis dėlto Kinija per vizitus daug dėmesio skyrė ne Ukrainos taikos derybų formulei, o savo taikos pozicijos dokumentui, kuriame pažymima, kad reikia nutraukti ugnį, pripažinti Rusijos okupaciją Ukrainos teritorijoje ir grįžti prie taikos derybų. Tai, kad Kinijai pirmiausia rūpi jos pačios interesai, aiškiai parodė ir naujausias bendras Kinijos ir Rusijos patruliavimas oro erdvėje virš Japonijos ir Rytų Kinijos jūrų iškart po Li Hui vizito Europoje, sukėlęs didžiulį nerimą Pietų Korėjai ir Japonijai ir privertęs jas pakelti savo naikintuvus. Taigi, atsižvelgiant į šiuos pokyčius galima teigti, kad Kinijos iki šiol demonstruojama pozicija yra lyg geležinis kumštis su aksomine pirštine. Kinija klastingai reiškia gana prorusišką neutralumą, trukdantį jos pastangoms stabilizuoti santykius ir  pritraukti į draugų ratą Europos ir Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono šalis.

3. Prieraišumo prie Kinijos kaina: mažėjanti Rusijos pasaulinė įtaka

VIDURINĖ AZIJA

Nors ekonominiu ir diplomatiniu požiūriu Rusijai pavyko išsaugoti „gelbėjimosi ratą“, tai jai nemažai kainavo. Kitaip tariant, dėl Kremliaus ambicijų užkariauti Ukrainą, Vidurinėje Azijoje, tradicinėje Rusijos įtakos sferoje, susiformavo vakuumas, sumažinęs Rusijos įtaką ir suteikęs galimybę Kinijai stiprinti savo saugumo ir ekonominę poziciją.

Istoriškai status quo buvo toks, kad Rusija palaikė regiono karinį ir politinį stabilumą. Pavyzdžiui, Kazachstano prezidentas Tokajevas 2022 m. sausio mėn. pakvietė Rusijos karius malšinti liaudies protestų ir atkurti vyriausybės kontrolę. Tačiau po Rusijos invazijos į Ukrainą ir įtampa Rusijos ekonomikai dėl sankcijų, tarp Vidurinės Azijos šalių atsirado didesnis neaiškumas dėl Rusijos įsipareigojimų, įtakos ir vaidmens regione. Vidurinės Azijos šalių vadovai netgi pareiškė nuogąstavimus dėl agresyvaus Rusijos elgesio. Tokajevas atvirai atsisakė pripažinti Rusijos kontroliuojamus Donecką ir Luganską nepriklausomomis valstybėmis, o Tadžikistanas pareikalavo iš Kremliaus daugiau „pagarbos“.

Šie nauji pokyčiai Vidurinėje Azijoje paskatino Pekiną ryžtingiau plėsti savo įtaką  regione, kuriame Kinija ilgą laiką buvo laikoma prisidėjusia prie ekonominio vystymosi. Pastarasis Kinijos ir Vidurinės Azijos aukščiausiojo lygio susitikimas, vykęs Siano mieste – senojo Šilko kelio, kuris palengvino turtų ir kultūros mainus visame žemyne, pradiniame taške, labiausiai parodė, kad Kinija vis labiau įsitvirtina Vidurinėje Azijoje. Aukščiausiojo lygio susitikime Kinijos prezidentas Si Dzinpingas pristatė didžiulį plėtros planą, kuriuo siekiama padėti Vidurinei Azijai pereiti į kitą vystymosi lygį – nuo infrastruktūros tinklų kūrimo iki prekybos skatinimo, ir pabrėžė, kad „pasauliui reikia stabilios, klestinčios, darnios ir susitelkusios Vidurinės Azijos“. Prekybos su penkiomis Vidurinės Azijos šalimis rodikliai iš tiesų perspektyvūs. 2023 m. sausio–balandžio mėn. Kinijos prekyba su šiuo regionu sudarė apie 23 mlrd. eurų, t. y., per metus padidėjo 37,3 proc., ir pasiekė naują rekordą.

Įdomu tai, kad į didesnę priklausomybę nuo Kinijos linkstanti Vidurinė Azija gali pritraukti ir daugiau sekėjų. Pavyzdžiui, Armėnija jau užsiminė, kad gali pasitraukti iš Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), taip išreikšdama nepasitenkinimą dėl sąjungininkės Rusijos nepakankamos paramos Azerbaidžano keliamos karinės grėsmės akivaizdoje. Todėl dabar, kai dėl nykstančios Rusijos įtakos lieka vis daugiau vakuumo, Pekinui kyla pagrindinis klausimas, kokiu mastu įsitraukti ir užpildyti tą vakuumą. Ateinančiais metais reikėtų atidžiai stebėti pokyčių raidą, atsižvelgiant į tai, kad Vidurinės Azijos šalys ir toliau demonstruoja lojalumą Putinui, pavyzdžiui, dalyvaudamos Maskvos pergalės dienos parade gegužės 9 d. ir nuolat girdamos Maskvą viešose kalbose. Tai leidžia daryti išvadą, kad jų pačių interesai, iš kurių svarbiausias – išsaugoti savo režimus, yra esminis veiksnys, lemiantis, ar labiau bendradarbiauti su Rusija, ar su Kinija.

PIETRYČIŲ AZIJA

Nors į žiniasklaidos akiratį dažniau patenka Rusijos įtakos Vidurinėje Azijoje tematika, Kremliaus ambicijos Pietryčių Azijoje yra ne mažiau įdomios. Pastarąjį dešimtmetį Kinijos ir JAV strateginė konkurencija regione pastebimai sustiprėjo, o Rusija, kurios reputacija ir patikimumas smarkiai nukentėjo po 2014 m. Krymo aneksijos, įžvelgė potencialų vakuumą, kurį galima užpildyti: Rusija – kaip trečioji valstybė Kinijos ir JAV įtakos varžybų regione kontekste, kuri galėtų tapti „tarpiniu pasirinkimu“ šalims, siekiančioms išvengti vienos ar kitos pusės pasirinkimo.

Rusijos ambicijos, susijusios su posūkiu į Aziją, išryškėjo trečiosios Putino kadencijos pradžioje: 2013 m. gruodį jis paskelbė, kad „Rusijos persiorientavimas į Ramųjį vandenyną ir dinamiškas visų rytinių teritorijų vystymasis yra viso XXI a. prioritetas“. Rusijos Rytų politikos rezultatai iki invazijos į Ukrainą buvo menki, tačiau karas privertė ją sparčiau orientuotis į Pietryčių Aziją. 2023 m. kovo 31 d. patvirtintoje Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijoje Pietryčių Azijos regionui, t. y., ASEAN blokui, skiriamas didelis dėmesys, pagal prioritetus jis atsilieka tik nuo Kinijos ir Indijos. Vis dėlto, nors Rusijos partnerystė su Kinija po tebesitęsiančio karo ėmė atsigauti, prieraišumas prie Pekino taip pat meta šešėlį Rusijos ambicijoms Pietryčių Azijoje.

Nepaisant kruopščiai apskaičiuotų ASEAN bloko pareiškimų apie susirūpinimą Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje, požiūris keičiasi. Iš Singapūre įsikūrusio ISEAS-Yusof Ishak instituto paskelbtos 2023 m. Pietryčių Azijos apklausos ataskaitos rezultatų akivaizdu, kad regionas, kuris iš pradžių buvo abejingas karui Ukrainoje, pagaliau ėmė suprasti konflikto rimtumą ir ilgalaikį poveikį. Kaip parodė apklausa, daugiau nei 82,9 proc. respondentų yra „labai susirūpinę“ arba „šiek tiek susirūpinę“ dėl karo Ukrainoje (daugiausiai, 93,9 proc. – Filipinuose, mažiausiai, 58,9 proc. – Laose).

Nors ASEAN narės jau supranta situacijos rimtumą, atrodo, vis dar laikomasi atsargios pozicijos ir norima atsiriboti nuo tiesioginio pasmerkimo: 51,6 proc. respondentų „visiškai pritaria“ arba „pritaria“ savo vyriausybės pozicijai reaguojant į Rusijos invaziją. Visgi nagrinėjant atidžiau matyti gilesnių vidinių nesutarimų, susijusių su visuomenės (ne)pasitenkinimu dabartine vyriausybe: pavyzdžiui, Kambodžoje oficialiai vyriausybės pozicijai tvirtai pritaria 70,9 proc. gyventojų, o Tailande – tik 4,2 proc.

Pietryčių Azijos atsargumas ir pagrįsta baimė dėl antrinių sankcijų (kurios gali būti taikomos pagal JAV kovos su Amerikos priešininkais sankcijomis įstatymą) privertė šalis atsiriboti ir (arba) apriboti bendravimą su Rusija. Bene skaudžiausias pokytis Rusijai yra susijęs su beveik žlugusiu ginklų pardavimu regione, lėtai mažėjusiu jau ir iki invazijos. Kaip nurodo Ian Storey, veiksniai, darantys įtaką tokiai transformacijai po karo Ukrainoje, gali būti susiję su: a) sankcijų ir griežtos eksporto kontrolės baime; b) žala reputacijai ir neaiškia Rusijos gynybos pramonės ateitimi; c) Kinijos faktoriumi (ypač dėl itin tamprių ekonominių santykių su regiono šalimis). Kaip Kinija gali pasinaudoti susilpnėjusia Rusijos padėtimi Pietryčių Azijoje?

1. Ginkluotės pardavimo spragos rinkoje užpildymas

Pietryčių Azijoje Rusija artimiausiai bendradarbiauja su Laosu, Vietnamu, Malaizija, Indonezija ir Mianmaru – šalimis, kurios visos yra ASEAN narės. Istoriškai viena svarbiausių bendradarbiavimo su regionu sričių buvo ginkluotės pardavimas. Kaip teigia Jibiki ir Ogawa, remdamiesi Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto statistiniais duomenimis, 2010–2019 m. 28 proc. visų ASEAN narių įsigytos karinės technikos buvo pagaminta Rusijoje (2000–2009 m. – 24 proc.). JAV dalis sumažėjo nuo 23 proc. iki 18 proc., o Kinijos dalis, per du dešimtmečius išaugusi daugiau nei dvigubai, šiuo laikotarpiu vis dar gerokai atsilieka nuo Rusijos (maždaug 8 proc.).

Vis dėlto Rusijai šioje srityje invazija į Ukrainą sudavė didelį smūgį – šalys pradėjo atšaukti užsakymus ir ieškoti alternatyvių tiekėjų: pavyzdžiui, 2022 m. liepą Filipinai atsisakė pirkti 16 rusiškų karinio transporto sraigtasparnių „Mi-17“.

Nors Kinijos galimybėms visiškai pakeisti Rusiją kaip pagrindinę ginklų tiekėją regione kyla kliūčių, visų pirma dėl galimo Vašingtono atsako, regiono šalys aktyviai ieško naujų alternatyvų, o susidomėjimas sparčiai besivystančia Kinijos karine pramone yra akivaizdus. Kinija supranta, kad susidomėjimas išaugo, tad po pandeminės izoliacijos grįžta su aktyviu marketingu. Indonezijoje vykstančioje didelėje ginklų parodoje LIMA 2023 akivaizdžiai matomas atsinaujinęs Kinijos interesas aktyviai prekiauti savo karine technika: renginyje buvo galima išvysti ne tik Liaudies išsilaisvinimo armijos bet ir daugumos stambiųjų valstybinių gynybos konglomeratų paviljonus. Be to, Kinija pirmą kartą užsienyje pristatė savo naujuosius naikintuvus J-10C ir 052D tipo eskadrinį minininką „Zhanjiang“ (pradėtas eksploatuoti tik prieš metus). Visgi, šis naujausias bandymas sudominti regiono šalis dar neduoda apčiuopiamų rezultatų.

2. Ryšių su ASEAN stiprinimas

Rusijos ryšiai su regionu ima silpti, o Kinija reiškia naują interesą ir aktyvumą stiprindama savo ryšius su ASEAN visose srityse. 2023 m. balandžio 12 d. Kinija ir ASEAN atnaujino laisvosios prekybos susitarimą, o kiek anksčiau paskelbė apie visapusiškos strateginės partnerystės sukūrimą. Be to, kaip pranešė Australijos tarptautinių reikalų institutas, siekiant sumažinti priklausomybę nuo JAV dolerio, sparčiau auga prekyba regioninėmis valiutomis. Daugiau ASEAN šalių taip pat domisi dviejų valiutų naudojimu prekyboje su Kinija, o tai lemtų didesnę juanizaciją regione. Pekinas taip pat puikiai supranta, kad pagrindinė jo santykių su keliomis ASEAN šalimis problema yra susijusi su teritoriniais ginčais Pietų Kinijos jūroje, todėl rodo stebėtiną susidomėjimą šio klausimo sprendimu, siekdamas paspartinti konsultacijas su ASEAN dėl Pietų Kinijos jūros kodekso rengimo.

3. Kinija ir maisto saugumas regione

ISEAS apklausos duomenimis, kaip rimčiausią Rusijos invazijos į Ukrainą poveikį 58,3 proc. respondentų įvardijo „padidėjusias energijos ir maisto kainas“, daugiausia – Indonezijoje (73,6 proc.), mažiausiai – Brunėjuje (38,3 proc.). Aprūpinimo maistu srityje susiduriama su dideliais iššūkiais: Pietryčių Azijos šalys yra labai priklausomos nuo išorinių trąšų šaltinių (2020 m. Indonezija, Filipinai, Mianmaras ir Tailandas importavo daugiau kaip 80 proc. trąšų), svarbų vaidmenį šioje srityje taip pat vaidina Rusija, Baltarusija ir Kinija. Indonezija, Vietnamas, Brunėjus ir Malaizija labiausiai nukentėjo nuo Rusijos ir Ukrainos karo padarinių, nes daugiau kaip 20 proc. jų trąšų buvo importuojama iš Rusijos ir Baltarusijos (2020 m. Indonezija iš Rusijos ir Baltarusijos importavo 31,76 proc., Vietnamas – 27,94 proc.).

Rusiją ir Baltarusiją pašalinus iš patikimų tiekėjų pozicijų, šią aprūpinimo maistu problemą aktyviau ėmėsi spręsti Kinija, įžvelgdama galimą naudą. Kaip pabrėžiama dienraštyje „China Daily“, per pastaruosius kelerius metus Kinija ir ASEAN labai sustiprino bendradarbiavimą žemės ūkio srityje, o „Kinijos investicijos į žemės ūkį ASEAN šalyse sudaro 40 proc. visų Kinijos užsienio investicijų šiame sektoriuje“. Sausio mėn. Filipinai sudarė trąšų sutartį su Kinija, kad užtikrintų apsirūpinimą maistu ir nuolatinį trąšų tiekimą. Šių metų pradžioje Kinija ir Laosas pasirašė susitarimo memorandumą dėl kalio trąšų pramoninio parko statybos – tai, pasak generalinio vadovo iš Kinijos, bus „platforma Laosui pasinaudoti plėtros galimybėmis ir imtis pasaulinių pramonės grandinių ir tiekimo grandinių perkėlimo esant pasaulio ekonomikos neapibrėžtumui ir vykstant geopolitiniams konfliktams“. O kitos šalys ėmėsi vidaus gamybos: Tailandas ketina atgaivinti kalio kasybos projektą, kad galėtų spręsti pasaulinės rinkos nepastovumo problemą. Vis dėlto manoma, kad prekyba trąšomis su Kinija augs.

4. Ateities perspektyvos: nelygiavertė ir ribota Kinijos ir Rusijos draugystė

Pastaraisiais metais, akivaizdžiai demonstruojant didėjančią Kinijos ir Rusijos galios asimetriją, susiformavo požiūris, kad Rusija yra jaunesnioji Kinijos partnerė. Iš tiesų ryškiausia asimetrija pasireiškė ekonominiu lygiu, t. y., dėl Kinijos galimybių patekti į Rusijos rinką lengvatinėmis sąlygomis. Visgi buvo ir subtilesnių, dažnai nepastebimų asimetrijų, kurios pasireiškė per simbolius ir pasaulinę įtaką. Pavyzdžiui, Si pasirašytas straipsnis, paskelbtas prieš jo valstybinį vizitą į Rusiją, atsidūrė Rusijos laikraščio „RIA Novosti“ pirmajame puslapyje, o Putino straipsnis nepateko net į kelis paskesnius Kinijos laikraščio „People‘s Daily“ puslapius. Tai rodo, kad, kalbant apie bendravimą su abiejų šalių auditorijomis, Si buvo skiriama daug daugiau dėmesio, nei Putinui. Vis dėlto tai neturėtų stebinti. Nesvarbu, ar per šalies laikraščius, ar kitais būdais, Rusija nori viešai parodyti, kad ji nėra vieniša ir izoliuota, nes už jos nugaros stovi palaikanti Kinija.

Visgi prieraišumas prie Kinijos kainavo nemažai, todėl atsirado dar viena ryški asimetrija, t.y., Kinija pradeda perimti Rusijos įtaką pasaulyje. Rusija pamažu praranda strateginį pagreitį Vidurinės ir Pietryčių Azijos regionuose dėl Vakarų sankcijų, kurios slopina jos ekonomiką ir ateities perspektyvas. Tai atveria kelią Kinijai stiprinti savo dominavimą formuojant saugumo, finansinę ir ekonominę architektūrą, todėl Kremliaus tikslai abiejuose regionuose tampa pamažu nebeįgyvendami.

Atsižvelgiant į tai, šios asimetrijos iš esmės atskleidžia Kinijos ir Rusijos santykių esmę karo Ukrainoje kontekste: Rusija vidutiniame ir ilgajame laikotarpyje tampanti daug labiau priklausoma nuo Kinijos, todėl ilgai puoselėta jos vizija tapti trečiąja galybe ir alternatyva Kinijai ir JAV yra pasmerkta pasislėpti už tamsios uždangos. Rusijai tai – karo kaina, kurią ji pasirengusi mokėti dėl savo užsispyrimo kariauti su Ukraina. Ir nors dėl savo nesėkmių Rusija atrodo kaip jaunesnioji Kinijos partnerė, kalbant apie ateitį reikėtų galvoti apie pasirinkimo galimybes. Jei karas Ukrainoje greitu metu nesibaigs, Kinija turės daug ir įvairių komercinių, finansinių ir diplomatinių pasirinkimo galimybių, o Rusija, kaip ir iki šiol, bus jų stygiuje. Taigi ateinančiais metais Kinijos ir Rusijos santykius bei Pekino siekį įgyti regioninę ir pasaulinę galią apibūdins didėjanti asimetrija, kurią iš esmės lemia tai, kad Kinija turi daug daugiau pasirinkimo galimybių ir pranašumą prieš Rusiją.

[1] 抱团取暖 (bàotuán qǔnuǎn).

[2] 维稳 (wéiwěn).