Skaidrumo reformos oligarchų šešėlyje: Sakartvelo euroatlantinės integracijos problemos

Šios Pietų Kaukazo šalies politinė ateitis stovi ant slenksčio. Iš trijų ES Rytų partnerystės programos valstybių, praėjusiais metais pateikusių prašymus tapti ES narėmis, vienintelis Sakartvelas negavo kandidatės statuso. Tai buvo stiprus smūgis šiai šaliai, sukėlęs daug vidaus politikos aistrų. Pro-europietiška opozicija, iškart po tokio ES sprendimo suorganizavusi didžiulę protesto akciją Tbilisyje, tai neabejotinai laikė dabartinės valdžios nesėkme ir dar vienu šalies kritimo į autoritarizmą ženklu. Kita vertus, valdančiosios daugumos atstovai suskubo kaltinti „radikalią opoziciją“ arba žiniasklaidą dėl patirtos politinės nesėkmės. I. Kobakhidze, dabartinis valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ pirmininkas, ieškojo pateisinimų, esą geografinės aplinkybės sutrukdė šaliai gauti kandidatės statusą. Tačiau ne paslaptis, kad ši partija iš esmės atstovauja jos įkūrėjo oligarcho, dažnai laikomo partijos „pilkuoju kardinolu“, B. Ivanišvilio interesus. Abejotina, kad turint savo ir šeimos neaiškių verslo sąsajų su Rusija, B. Ivanišvilis yra suinteresuotas atitikti ES reikalaujamus skaidrumo standartus.

Valdžios atstovai ir jų remiama žiniasklaida dar iki ES sprendimo paskelbimo aiškino, kaip būtų nelogiška Sakartvelui nesuteikti kandidatės statuso, nes toks statusas realiai neturi reikšmės – nesuteikia nei narystės, nei įpareigoja ES skirti daugiau lėšų kandidatei. Partijai palankūs žurnalistai ir apžvalgininkai teigė, kad Sakartvelą bandoma įtraukti į karą Ukrainoje, o galimas kandidatės statuso nesuteikimas yra JAV įtakos produktas, paremtas priešiškumu valdančiajai „Sakartvelo svajonės“ partijai. Tačiau akivaizdu tai, kad niekas Tbilisio valdžioje politinės atsakomybės už problemas, trukdančias kandidatavimui į ES, prisiimti nenori. Todėl lieka klausimas – jeigu nenorima prisiimti atsakomybės, ar bent jau norima kažką keisti?

Rinkimų sistemos skaidrumo problemos

Europos Komisija savo atsiliepime apie Sakartvelo prašymą suteikti kandidatės statusą pateikė 12 punktų, ką šalis turėtų įgyvendinti ar bent pradėti reformuoti, norint judėti toliau stojimo į ES keliu. Tarp svarbesnių tobulintinų sričių galima išskirti oligarchų įtakos mažinimą, demokratizaciją (skaidrumas), politinės poliarizacijos mažinimą, kovą su korupcija, žmogaus teisių užtikrinimą ir teisminės sistemos pertvarkymą. Tačiau viena esminių ES ir JAV akcentuojamų Sakartvelo problemų yra laisvų rinkimų šalyje užtikrinimas, kas galimai ir yra raktas į sugrįžimą prie glaudesnio bendradarbiavimo su Vakarais.

Neišspręstos problemos ypač išryškėjo po 2020 m. Sakartvelo parlamento rinkimų, kuriuos jau trečią kadenciją iš eilės laimėjo „Sakartvelo svajonė“. Visų opozicinių partijų, surinkusių bent 1% balsų (patekimo į parlamentą slenkstis) ir valdžios partijai atitekęs balsų skaičius buvo panašus. Opozicinės jėgos daugiamandatėje apygardoje surinko 45,63% balsų, o „Sakartvelo svajonė“ – 48,22%. Tačiau dėl rinkimų sistemos ypatybių „Sakartvelo svajonė“ gavo ryškią persvarą mandatais – 90 iš 150. Opozicinės partijos teigė, kad rinkimai vyko neskaidriai, buvo daug pažeidimų ir balsų papirkinėjimo, nebuvo sudarytos lygios konkurencinės sąlygos. Kad balsavimas vyko „netobulai“ pastebėjo ESBO bei NATO parlamentinės asamblėjos atstovai, tačiau abi organizacijos sutiko, kad rinkimai buvo konkurencingi ir pagrindinės piliečių laisvės jų metu buvo pripažįstamos.

2020 m. Sakartvelo parlamento daugiamandatės apygardos rinkimų rezultatai

Vis tik ši politinė krizė nesibaigė ir pareikalavo tiesioginio Europos Vadovų Tarybos prezidento C. Michelio įsikišimo. Pagal valdžios ir opozicinių partijų susitarimą, sutarta visiems išrinktiems kandidatams pradėti darbą parlamente, atlikti rinkimų ir teismų sistemos reformą, paleisti kai kuriuos politinius kalinius, numatyti sąlygas, kuomet būtų skelbiami išankstiniai rinkimai. Tačiau ir šis susitarimas vos po kelių mėnesių nutrūko, iš jo pasitraukus valdančiajai partijai. „Sakartvelo svajonės“ pirmininkas tuo metu teigė, kad „susitarimas atliko savo užduotį“ bei apkaltino opozicines partijas jo nesilaikant.

2021 m. rudenį šalyje vyko savivaldos rinkimai – svarbi ankstesnio, apleisto susitarimo dalis. Tačiau labiausiai juos politizavo buvusio prezidento M. Saakašvilio suėmimas, jam slapčia grįžus į Sakartvelą, o po rinkimų – dideli protestai šalyje, opozicijai vėl skundžiantis rinkimų pažeidimais, iš dalies pagrįstais tarptautinių stebėtojų priekaištais. Tad nepaisant ES pastangų ir tiesioginio vieno aukščiausių jos pareigūnų įsikišimo, po 2020 m. parlamento rinkimų užtikrinti bent minimalaus politinių jėgų bendradarbiavimo nepavyko. 2021 m. rudens įvykiai galėjo atrodyti kaip Sakartvelo valdančiosios partijos akibrokštas Europos Sąjungai. Atitinkamai, nesilaikant ES pastangomis sudarytų susitarimų ir nesiimant spręsti reikšmingų vidaus politikos problemų, kandidatės statuso nesuteikimas vargu, ar turėjo nustebinti Sakartvelo valdantį elitą. Tai turėjo būti pamoka ir akstinas imtis reikalingų reformų įgyvendinimo.

Netikros reformos ir problemų sprendimo vilkinimas

Vis tik atrodo, kad ir šis ES perspėjimas nebuvo tinkamai išgirstas Sakartvelo valdančiosios daugumos. Viena iš labiausiai ES, JAV ir nevyriausybinių organizacijų (pavyzdžiui, „Freedom House“) pabrėžiamų problemų yra Sakartvelo pastangos riboti pilietinės visuomenės įsitraukimą ne tik į bendrą politinį procesą, bet ir į rinkimų sistemos peržiūrą bei reformų įgyvendinimą. 2023 m. pradžia pasižymėjo daug atgarsio susilaukusiu bandymu priimti užsienio agentų įstatymą, kuris būtų reikalavęs visas nevyriausybines organizacijas, gaunančias mažiausiai 20 proc. viso savo finansavimo iš svetur, registruotis „užsienio įtakos agentais“. Šis įstatymo projektas susilaukė daug kritikos iš ES bei sukėlė visuomenės protestus Tbilisyje, lyginant teisės aktą su Rusijoje priimtais analogais. Galiausiai, dėl didelio tarptautinio ir vidaus opozicijos spaudimo, valdančioji dauguma atsitraukė nuo įstatymo priėmimo.

Ir vis tik oficialiai „Sakartvelo svajonės“ deleguotas ministras pirmininkas I. Garibašvilis deklaruoja toliau siekiantis integracijos su Vakarais. Tačiau sudėtinga būtų laikyti partijos elgesį nuoširdžiu ar nuosekliu bandant atitikti kriterijus patekimui į ES. Pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų ribojimai rodo, kad šalies valdžia baiminasi įvesti atitinkamus skaidrumo standartus ir taip prarasti politinę bei ekonominę įtaką, sutelktą įtakingų verslininkų rankose.

Kita vertus, negalima teigti, kad reformos visiškai nėra vykdomos. Tačiau jos neretai yra techninio pobūdžio, dažnai neatliepiančios ar net iškreipiančios tai, ko ES išties reikalauja. To pavyzdys galėtų būti neseniai Sakartvelo parlamento priimtas de-oligarchizacijos įstatymas – viena iš 12 ES nurodytų reikalingų atlikti reformų. EK ir Venecijos Komisija rekomendavo nepriimti įstatymo projekto, kaip jis buvo parengtas valdančiosios partijos, nes juo būtų specifiškai ribojami turtingi opozicijos rėmėjai, bet neribojama ES aršiai kritikuojamo oligarcho B. Ivanišvilio įtaka. Be visa to, valdantieji bando šį epizodą pristatyti kaip tariamą nesusikalbėjimą tarp Europos Komisijos ir jos vienos iš institucijų – Venecijos Komisijos – reikalavimų Sakartvelui. Iš esmės taip buvo bandoma pateisinti įstatymą ir nusiimti atsakomybę nuo reformų įgyvendinimo, neatliepiant EK kandidatės statuso suteikimo Sakarvelui rekomendacijų tikslo.

Šalies politinių lyderių veiksmai rodo nebrandumą, įtakingų verslininkų maskavimą ir nenorą spręsti realių problemų, trukdančių žengti koja-kojon su kitomis kandidatėmis į ES. Tokiais veiksmais ES naudojama kaip įrankis vidaus politinėse kovose – reikalavimai Sakartvelo valdančiųjų interpretuojami taip, kad priešintų visuomenę, esą stojimui prašoma atlikti per daug, neadekvačių ir dviprasmiškų reformų, neva neteisingai nutaikytų į B. Ivanišvilio asmenį. Tokiu būdu tikrieji skaidrumo ir demokratizacijos tikslai Sakartvelo valdžios lieka neišpildomi. Atitinkamai, Europos Sąjungai šalį tenka palikti „pilkojoje zonoje“, kai ji nėra oficialiai susaistyta nei su euroatlantine erdve, nei kokia kita struktūra.

Dabartinis Sakartvelo ir ES santykių statusas yra paremtas laukimu, kol reformos bus baigtos vykdyti. 2023 m. birželio pabaigoje komentuojant dabartines Sakartvelo pastangas gauti kvietimą narystei, C. Michelis teigė, kad daug kas priklauso nuo anksčiau minėtų 12 reikalavimų įgyvendinimo. Žodiniu Europos Komisijos atstovo vertinimu, Sakartvelas įgyvendino 3 reikalingas reformas, dar 7 įgyvendintos iš dalies, o 2 reformos – dėl deoligarchizacijos ir žiniasklaidos pliuralizmo – kol kas yra beveik be jokio progreso. Tad Sakartvelas dar turi įveikti ilgą kelią, kol ES galės jaustis užtikrinta šalies pasiryžimu priimti europines vertybes bei jomis vadovautis. Kaip Sakartvelui tai sekasi atlikti realistiškiau bus galima vertinti metų pabaigoje, kai EK teikia kasmetines išvadas dėl įvairių kandidačių, siekiančių narystės Europos Sąjungoje, progreso.

Vis tik tikėtina, kad rimčiausias egzaminas Sakartvelui dėl tolimesnio stojimo į ES bus 2024 m. parlamento rinkimai. Rinkimai bus proga parodyti, ar šalyje tikrai laikomasi rekomendacijų, reformų bei viešai deklaruojamų siekių tapti demokratine, europietiška valstybe, kurioje skaidrumo stokojantys verslininkai neturi kontrolės svertų valstybės valdyme. Galima suprasti, ką reikštų dar vieni nelygiaverčiai, neskaidrūs ir protestų kupini rinkimai – perspektyvos pasivyti Ukrainą ar Moldovą stojimo į ES procesuose kone išnyks, o Sakartvelas ir toliau figūruos kaip šalis pilkojoje zonoje. Tai lemtų didesnį potencialų Rusijos agresijos pavojų ir tolimesnį Kremliaus įtakos didėjimą šios valstybės valdymui bei jos verslo ir politiniam elitui.