Akimirka, kai Aliaksandras Lukašenka viešėjusiam Rusijos ministrui pirmininkui Michailui Mišustinui pasakė, kad Baltarusijos žvalgyba tariamai klausėsi Varšuvos ir Berlyno telefoninio pokalbio, kuris (esą) įrodo, kad Aleksejaus Navalno apnuodijimas buvo suplanuotas,[1] tapo didžiausiu A. Lukašenkos troškimo įtikti vieninteliam tikram jo šalininkui – Vladimirui Putinui patvirtinimu. „Pasiklausymas“, kaip ir buvo galima tikėtis, pasirodė esąs gėdinga klastotė. Tačiau ši neviltis ir troškimas neliks nepastebėti Kremliuje, kuriam Vakarai reiškia vis didesnį nepasitenkinimą dėl to, ką daugelis įtaria pasikėsinimu į Rusijos opozicijos lyderio gyvybę.
Kad ir koks posūkis įvyktų Maskvos santykiuose su ES ir JAV dėl įtariamo apnuodijimo, V. Putinas ir toliau stebės Baltarusiją. Tam tikru požiūriu tai, kas ten vyksta, jam yra dar svarbiau nei Ukraina, kuri anksčiau buvo didžiausias Kremliaus prioritetas, kol nekilo protestų Minske, Gardine ir kituose miestuose šalyje, kuri oficialiai ir neoficialiai lieka artimiausia Rusijos sąjungininke.
Daugelį metų apžvalgininkai kalbėjo, kad Rusijos prezidentas nemėgsta A. Lukašenkos dėl jo šiurkščių manierų ir ideologinės ekvilibristikos – vieną akimirką jis išpažindavo meilę viskam, kas rusiška, o kitą – pretendavo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. Teigiama, kad V. Putinas taip pat nepatenkintas dėl jo dviprasmybių kalbant apie ekonominius ir karinius ryšius su Rusija. Visa tai visiškai nesvarbu dabar, kai Baltarusijoje antrą mėnesį vyksta protestai dėl suklastotų rugpjūčio 9 dienos prezidento rinkimų.
Iš pradžių daugelis darė prielaidą, kad Kremlius laukia, kol A. Lukašenka bus nuverstas, kad pakeistų jį Maskvai palankiu veikėju, pavyzdžiui, su „Gazprom“ susijusiu bankininku Viktaru Babaryka arba diplomatu ir buvusiu A. Lukašenkos patikėtiniu Valerijumi Cepkalo. Tačiau „baltos-raudonos-baltos“ revoliucijos Baltarusijoje intensyvumas ir aistra įrodo, kad net jei Maskva sumanė pašalinti A. Lukašenką, tai nebuvo labai sėkmingai įvykdyta. Kur kas labiau tikėtina atrodo tai, kad V. Putinas pervertino Baltarusijos vadovo sugebėjimą kontroliuoti savo šalį, o A. Lukašenka akivaizdžiai labai nuvertino visuomenės nepasitenkinimą savo 26 metus trunkančiu valdymu.
Pažymėtina, kad pirmą ar antrą protestų savaitę po rinkimų Rusijos valstybinė žiniasklaida skelbė pranešimus apie Baltarusiją gana tiesmukai. Dabar jie grįžo prie įprastų „užsienio šalių kišimosi“, „NATO grėsmės“ ir nepakeičiamų „Ukrainos radikalių provokatorių“ temų. Vladimiras Putinas pareiškė, kad jis įsakė sukurti specialų rusų „silovikų“ rezervą, kuris būtų skirtas jų Baltarusijos kolegoms padėti, jei tie „ekstremistai“, kaip juos vadina V. Putinas, pradėtų „deginti automobilius, parduotuves, bankus“ ir „užgrobti administracinius pastatus“,[2] ko protestuotojai nė karto nebandė. Tada jis pasiuntė ministrą pirmininką M. Mišustiną į Minską, kur jis vykdė solidarumo misiją su A. Lukašenka.
Nėra svarbu, ar V. Putinas tikėjo savo propagandinėmis istorijomis apie piktavališką užsienio kišimąsi. Nuo pat 2015 m. vykusios karinės intervencijos Sirijoje, siekiant (kol kas sėkmingai) palaikyti Bašaro al Asado režimą, Rusijos vadovas įvardija save kaip svarbiausią pasaulio autoritetą, remiantį diktatoriškus režimus. Padėjęs Bašarui al Asadui ir Nikolasui Maduro Venesueloje, jis tiesiog negali leisti, kad su juo glaudžiausiai susivienijusios šalies lyderį pašalintų „žmonių valdžia“. Jei taip atsitiktų, tai taptų ne tik rimtu smūgiu jo orumui, bet ir vis didėjančio Kremliaus patikėtinių silpnumo ženklu. Svarbiausia, kad tai galėtų būti pavyzdžiu Rusijos žmonėms, kurie lėtai, bet užtikrintai pradeda jausti nuovargį nuo paties V. Putino 20 metų trunkančio valdymo.[3] Kol kas atrodo, kad dauguma rusų iš esmės yra abejingi ir kai kurie netgi priešiškai nusiteikę prieš „brolišką“ žmonių kovą už pilietines teises,[4] tačiau Kremlius nenori rizikuoti.
Lukašenkos vizitas į Maskvą planuojamas rugsėjo viduryje. Kremlius darys jam didžiulį spaudimą skubiai pasirašyti dokumentus, kurie reikštų, kad Rusija faktiškai įsigijo Baltarusiją. Tai gali būti visiškas mokesčių ir fiskalinės sistemos suvienodinimas ar net Rusijos rublio, kaip bendros valiutos, priėmimas. Kol kas neaišku, ar V. Putinas sieks privatizuoti Baltarusijos pramonės gigantus – tarp jų automobilių, traktorių ir trąšų gamyklas. Tačiau jis gali įsakyti juos įsigyti savo paklusniems oligarchams, kad Baltarusija būtų tvirtai laikoma Kremliaus gniaužtuose. Pripažinti Abchaziją, Pietų Osetiją ir Krymą kaip Rusijos dalį bus sunkiau, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis to nėra neįmanoma išgauti iš A. Lukašenkos. Kitas V. Putino reikalavimas, kurį jis gali išpildyti, yra teisė dislokuoti karines bazes Baltarusijoje. Tai potencialiai sukurtų spaudimą Ukrainai iš šiaurinės pusės. Kai kurie analitikai netgi numato sutartį, kuri visiškai įtrauks Baltarusiją į Rusiją. Tai taip pat įmanoma, bet galbūt šiek tiek mažiau tikėtina. Tokio svarbaus įvykio, Kremliaus požiūriu, negali sugadinti didelio masto protestai, kurie tikrai įvyks. Kita vertus, jei tai reiškia, kad A. Lukašenka paliks prezidento postą ir atiduos savo galias V. Putinui, tai gali suteikti Kremliui pagrindą teigti, kad Europa buvo išvaduota nuo jos „paskutinio diktatoriaus“ – V. Putinas mėgaujasi tokia savotiška propagandine provokacija.
Greitis yra labai svarbus Maskvai. Net jei A. Lukašenka žlugs, kitai Baltarusijos vyriausybei bus sunku denonsuoti jo pasirašytus susitarimus. Tai nedelsiant sukels konfliktą su Rusija, kurio, kaip tikisi Kremlius, naujieji vadovai Minske mėgins išvengti bet kokia kaina. Tačiau, V. Putino nuomone, bendravimas su Baltarusijos demokratais, kokie jie bebūtų silpni, vis tiek yra kur kas prastesnis scenarijus, palyginti su susilpnėjusiu, izoliuotu, priklausomu ir paklusniu A. Lukašenka, kuris vis dar gyvena savo didžiuliuose prezidento rūmuose.
Išskyrus tris Baltijos valstybes, ES ir JAV iki šiol lėtai reagavo į įvykius šalyje ir labai ilgai svarsto žadėtas sankcijas A. Lukašenkos režimo lyderiams. Tai sudaro įspūdį, kad Briuselis ir Vašingtonas netiesiogiai pripažįsta Maskvos pranašumą ir net dominavimą Baltarusijoje kaip nekintamą. Taigi V. Putinas gali būti nusiteikęs kiek optimistiškai – jei ne dėl to, kad A. Lukašenka laikysis iki begalybės, tada bent jau dėl Baltarusijos išlaikymo savo orbitoje, net jei jis pasitrauks.