Rusijos švelniosios galios krizė NVS ir Rytų partnerystės šalyse

Rusijos švelnioji galia neigiamoje išorės aplinkoje

Atsižvelgdama į objektyvų savo išorinio legitimumo nuosmukį, Rusija priėmė naują Užsienio politikos koncepciją, kurią paskelbė 2023 m. kovo mėnesį. Dokumente pabrėžiamas Rusijos humanitarinis bendradarbiavimas su pasauliu ir regionais, ypač tais, kuriuose ji tradiciškai darė įtaką. Naujojoje Užsienio politikos koncepcijoje pabrėžiama rusų kalbos, kultūros ir istorijos – pamatinių Rusijos, kaip tūkstantį metų gyvuojančios valstybės-civilizacijos, bruožų – svarba. Šie bruožai siejami ne tik su Rusijos žmonėmis, bet ir su kitomis bendruomenėmis, kurios kartu sudaro kultūrinę civilizacinę bendruomenę, vadinamą „rusų pasauliu“ („Русский мир“).

Dabartinėje tarptautinėje aplinkoje, Rusijos užsienio politikai susiduriant su įvairiais apribojimais, Maskva vis labiau remiasi švelniosios galios strategijomis. Vienas iš pagrindinių persvarstytos Rusijos užsienio politikos darbotvarkės tikslų – įtvirtinti savo poziciją pasaulinėje humanitarinėje erdvėje, ypatingą dėmesį skiriant rusų kalbos statuso stiprinimui, „istorinės tiesos“ laikymuisi ir Rusijos vaidmens žmonijos istorijoje akcentavimui. Siekiant išsaugoti bendrą Rusijos kultūrinę tapatybę, tai taip pat apima Rusijos piliečių, įskaitant tuos, kurie laikomi „tėvynainiais“ (buvusius Sovietų Sąjungos piliečius, gyvenančius NVS šalyse ar už jų ribų), ir pilietinių bei religinių organizacijų užsienyje teisių apsaugą.

Rusijos užsienio politikos koncepcijoje išdėstyti uždaviniai rodo, kad Maskva suvokia, jog vyksta dideli pokyčiai, susiję su kalba, istorija ir tarpkultūriniu bendradarbiavimu, kurie gali būti nepalankūs jos švelniajai galiai. Reaguodama į šiuos iššūkius, Rusija nurodo, kad ketina skirti išteklių ir dėmesio savo švelniosios galios priemonių rinkinio stiprinimui, siekdama įveikti tebesitęsiančią išorės legitimumo krizę.

Gyventojų pasitraukimo iš kariaujančios Rusijos pasekmės

Vakarų sankcijų taikymas, griežti režimo suvaržymai, susiję su karo kritika, ir prieštaringa vyrų mobilizacija į Rusijos kariuomenę lėmė nuo SSRS žlugimo 1991 m. nematytą, precedento neturintį masinį gyventojų persikėlimą. Skaičiuojama, kad prieglobsčio užsienyje, nors ir laikinai, kol baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą, ieško apie 1 mln. žmonių. Bėgti nusprendę rusai ieško gyvenamosios vietos įvairiose šalyse, pvz., Sakartvele, Armėnijoje, Kazachstane, Turkijoje ir kitose, kurios laikomos draugiškomis arba tolerantiškomis Rusijos piliečiams. Tai tapo rimtu išbandymu Rusijos švelniajai galiai palaikant teigiamą naratyvą apie Rusijos kultūrą, įskaitant kalbą, žiniasklaidoje pateikiamą informaciją ir visuomenės suvokimą priimančiosiose šalyse.

Kazachstanas. Tarptautiniu mastu pasmerkus Rusiją ir reiškiant solidarumą su Ukraina net šalyse, kurios tradiciškai laikomos strateginėmis Rusijos partnerėmis, pvz., Armėnijoje ir Kazachstane, didėjantis Rusijos piliečių skaičius dabar vertinamas atsargiai, o gal net akivaizdžiai neigiamai. Dėl karo kilusią trintį dar labiau padidino į užsienį bėgantys rusai, kurie taip stengiasi išvengti karinio šaukimo, kad netaptų „patrankų mėsa“. Kazachstane buvo sugriežtintos vizų sąlygos siekiant reguliuoti nuo mobilizacijos bėgančių Rusijos piliečių (siekusį apie 100 000 žmonių) srautą, todėl buvo nustatytos griežtesnės taisyklės dėl 90 dienų bevizio režimo per 180 dienų laikotarpį. Kazachstane buvo užfiksuotos neoficialios dezinformacinės kampanijos, provokuojančios nesutarimus tarp Kazachstano daugumos ir 3,5 mln. Kazachstano rusų, kurie sudaro 18 proc. gyventojų. Neigiamas požiūris į Rusiją kyla iš solidarumo su Ukraina, kaip rodo mažiausiai trys „Nenugalimumo jurtos“, kurias, siekdami karo metu paremti gyventojus, finansavo turtingas Kazachstano verslininkas Dauletas Nurzhanovas.

Armėnija. Armėnijos valdžia neigia, kad vykdoma antirusiška kampanija, bet antirusiškos nuotaikos pastebimai išaugo, suvokiant, kad Rusija neužtikrina Armėnijai saugumo garantijų. Rusijos geopolitinė svarba Pietų Kaukaze mažėja, veiksmingai Ukrainos gynybai atskleidžiant Rusijos karinius trūkumus. Be to, vis agresyvesni tampa Azerbaidžano kariniai ir hibridiniai metodai sprendžiant ilgalaikius teritorinius ginčus, įskaitant Lačino koridoriaus blokadą.

Sakartvelas. Rusijai kyla sunkumų, nes Sakartvelo vyriausybė įgyvendina politiką, kuri, kaip manoma, primena Rusijos autokratiją, o tai mažina Rusijos galimybes didinti įtaką šioje šalyje. Pvz., Sakartvele antirusiškas nuotaikas pakurstė neseniai vykę antivyriausybiniai protestai prieš užsienio agentų įstatymo projektą, kuris buvo lyginamas su „rusišku įstatymu“. Skaičiuojama, kad 2022 m. į Sakartvelą atvyko apie 1,5 mln. rusų, prisidedančių prie rusakalbių bendruomenės augimo, įskaitant tuos, kurie atkeliavo iš Baltarusijos ir Ukrainos su ankstesnėmis bangomis arba dėl Ukrainoje vykstančio karo. Dėl šio antplūdžio rusų kalba Sakartvele tapo dar labiau pastebima. Remiantis 2023 m. vasarį paskelbtais NDI tyrimo duomenimis, 69 proc. kartvelų mano, kad rusų antplūdis turės neigiamą poveikį, be to, tokia pat dalis teigia, kad Rusijai turėtų būti vėl pradėtas taikyti vizų režimas. 2012 m. tuometinis prezidentas Michailas Saakašvilis, šiuo metu esantis kalėjime, pasirašė dekretą, kuriuo, siekiant „skatinti taiką“ po 2008 m. karo su Rusija, Rusijos piliečiams buvo panaikintas vizų reikalavimas. 80 proc. Sakartvelo piliečių požiūris į Rusiją yra neigiamas, kita vertus, 56 proc. teigiamai vertina Rusijos piliečius.

Tapatybės ir kalbinės aplinkos desovietizacija

Natūralu, kad, praėjus daugiau kaip trims nepriklausomybės dešimtmečiams, posovietinės erdvės valstybės pasiekė lemiamą savo nacionalinės tapatybės raidos etapą ir joms prireikė persvarstyti savo kalbos politiką. Dėl Rusijos karo prieš Ukrainą tai būtina daryti dar skubiau.

2022 m. vasarį Maskva plataus masto įsiveržimą į Ukrainą teisino siekiu apsaugoti rusakalbius, taip atskleisdama Rusijos nepakantumą Ukrainos pastangoms stiprinti ukrainiečių kalbos ir tapatybės vaidmenį. Šis žingsnis gali gerokai sumažinti Rusijos įtaką vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais, mat kyla susirūpinimas, kad ateityje toks Rusijos agresyvus elgesys gali pasikartoti kituose NVS regionuose. Šios sudėtingos geopolitinės aplinkybės paspartino arba sustiprino nepasitenkinimą dėl egzistuojančių sąlygų nacionalinei tapatybei ir kalbai stiprinti, o taip pat bandymus priešintis sovietinio valdymo palikimui ir rusų kalbos dominavimui – visa tai, kas istoriškai darė įtaką nacionalinei viešajai erdvei.

Moldova. Moldovoje šiuo metu vykdoma nacionalinės tapatybės desovietizacija – visuose nacionalinės teisės aktuose, įskaitant Konstituciją (13 straipsnis), terminas „moldavų [kalba]“ pakeistas į „rumunų“. Šis sprendimas grindžiamas valdančiojo elito pastangomis vėl pelnyti visuomenės palankumą Rusijos spaudimo ir karo Ukrainoje padarinių akivaizdoje. Politiniu požiūriu žodžio „moldavų“ išbraukimą rumunų kalbos naudai galima laikyti netiesioginiu iškraipymo, atsiradusio sovietų režimui dirbtinai sukūrus „moldavų“ tapatybę ir kalbą, ištaisymu. Teisiškai kalbos pervadinimas atitinka 1991 m. Nepriklausomybės deklaraciją ir 2013 m. Konstitucinio Teismo sprendimą. Prieš SSRS suirimą ir po jo prorusiškos jėgos pasinaudojo ginčais dėl moldavų kalbos ir tapatybės, siekdamos padidinti Moldovos ir Rumunijos tapatybės atotrūkį. Šiuo dirbtiniu tapatybės suskaldymu, įgyvendintu sovietiniu laikotarpiu, buvo naudojamasi siekiant užkirsti kelią Moldovos susijungimui su Rumunija, nepaisant to, kad 2022 m. Moldovoje tik vos daugiau kaip 30 proc. gyventojų jam pritarė. Rusų kalbos statuso ir Gagauzijos autonominės srities, kurioje rusų kalba labai paplitusi, apsisprendimo teisės sąveika sukuria politines kliūtis, kuriomis Moldovoje gali remtis prorusiškos ir suverenitetinės jėgos, siekdamos pasipriešinti susijungimo su Rumunija scenarijams.

Teisinio aiškinimo pakeitimai dėl nacionalinės kalbos įvardijimo Moldovos teisinėje sistemoje daro didelį tarpvalstybinį poveikį. Moldovos valdžios institucijoms panaikinus termino „moldavų“ vartojimą Moldovos valdžios institucijų vartojamai kalbai įvardyti, balandį Rumunija pakartojo Ukrainai savo prašymą oficialiai pripažinti, kad moldavų kalba neegzistuoja. Šie Rumunijos prašymai suintensyvėjo 2022 m., kai, Rusijai pradėjus plataus masto karą, Ukrainai buvo teikiama visapusiška parama. Ukraina tebėra paskutinė šalis, kurioje terminas „moldavų“ de jure vartojamas oficialiuose nacionaliniuose dokumentuose. Naujuose teisės aktuose „Dėl ukrainiečių kalbos kaip valstybinės kalbos veikimo užtikrinimo“, kuris buvo priimtas 2019 m. balandį, ir „Dėl Ukrainos tautinių mažumų (bendruomenių)“, kuris buvo priimtas 2022 m. gruodį, kitų kalbų, be ukrainiečių kalbos, nenurodyta. Vis dėlto 2010 m. sudarytame dvišaliame Moldovos ir Ukrainos susitarime nustatyta, kad abi šalys abipusiškai saugo mažumų grupių, t. y. moldavų ir ukrainiečių (atitinkamai), poreikius. Pagal šį susitarimą Kijevas įsipareigoja užtikrinti Ukrainos nuolatinių gyventojų, save laikančių „moldavais“, teises, remdamasis jų etniniais, kultūriniais ir kalbiniais ypatumais (1 straipsnis). Be to, susitarimo 14 straipsnyje nurodoma, kad dokumentas parengtas „moldavų kalba“. Problemos sprendimas galėtų būti papildomas protokolas, kuriuo įvardijama rumunų kalba, arba derybos dėl naujo Ukrainos ir Moldovos susitarimo ir jo pasirašymas. Iki tol Kijevas, reaguodamas į Rumunijos reikalavimus, gali susidurti su teisinėmis kliūtimis.

Moldovos valdžios institucijos ėmėsi ne tik veiksmų, kuriais siekia išspręsti teisinę ir konstitucinę painiavą dėl nacionalinės kalbos ir sudaryti sąlygas panaikinti moldavų tapatybę, bet ir kovos su Rusijos dezinformacija. Specialiosios tarnybos uždraudė Rusijos propagandos aparato, pvz., „Sputnik“ ir jos patronuojamųjų bendrovių, internetinius kanalus. Be to, 2022 m. gruodį Vyriausybė sustabdė 6 Moldovos televizijos kanalų – „Pervyi in Moldova“, „Accent TV“, „RTR Moldova“, „NTV Moldova“, „TV6“ ir „Orhei TV“ – licencijų galiojimą nepaprastosios padėties laikotarpiu. Šie kanalai retransliavo Rusijos televiziją arba į savo reportažus neįtraukdavo informacijos apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, taip pat priklausė prie Rusijos linkstančioms politinėms jėgoms (komunistų ir socialistų blokui) arba buvo laikomos glaudžiais ryšiais susijusiomis su Rusijos galios atstovais (Šoro partija). Nors Moldova oficialiai neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai režimo, po 9-ojo ES sankcijų paketo ji sustabdė minėtų šešių televizijos kanalų licencijas. Pagal šį paketą ES buvo uždrausta transliuoti keturis Rusijos televizijos kanalus, t. y. „NTV/NTV Mir“, „Rossiya 1“, „REN TV“ ir „Pervyi Kanal“.

Kirgizija. Pastarąjį dešimtmetį pastangos sustiprinti kirgizų kalbos statusą įgavo didelį politinį pagreitį, kai kurių asmenų priskiriamą politiniam populizmui. Iš tiesų pagrindinė priežastis yra uždelstas nacionalinis atgimimas. Nuo sovietų laikų šios šalies, kurioje kirgizų gyventojų dauguma sudaro 4,6 mln. (70,5 proc. iš visų 6,8 mln. gyventojų), politikoje ir viešajame gyvenime rusų kalba, kuria kalba 341 tūkst. (5 proc.) mažuma, yra pagrindinė komunikacijos priemonė. 2009 m. surašymo duomenimis, kirgiziškai kalba tik 1,4 proc. šios rusų mažumos (tik 5 tūkst. iš 341 tūkst. rusų).

Ukrainos veiksnys Kirgizijai tapo politiniu postūmiu nustatyti privalomą reikalavimą šalyje vartoti kirgizų kalbą. 2022 m. buvo pradėtas rengti konstitucinis įstatymas „Dėl Kirgizijos Respublikos valstybinės kalbos“. Įstatymo projektas buvo patvirtintas sausio 19 d. per pirmąjį svarstymą, galutinis balsavimas turėtų įvykti iki 2023 m. pavasario pabaigos. 90 narių parlamente (Jogorku Kenesh) už įstatymo projektą balsavo 75 iš 88 registruotų narių, tik vienas susilaikė. Priėmus siūlomus Kirgizijos konstitucijos pakeitimus, kirgizų kalba taps privaloma 11 viešojo gyvenimo sričių, įskaitant teisėkūrą, vietos administravimą, teismų praktiką, karybą, teisėsaugą, švietimą ir kt. Įstatyme taip pat yra nuostatų dėl rusiškų ir sovietinių miestų, upių ir kitų objektų pavadinimų pakeitimo į kirgiziškus. Be to, naujajame įstatyme nustatyta, kad iki 65 proc. turinio viešajame ir privačiame radijuje ir televizijoje turėtų būti pateikiama kirgizų kalba.

Kirgizijos valdžios institucijos imasi priemonių rusų kalbos vartojimo apribojimams kompensuoti, gerindamos rusų kalbos mokymosi sąlygas Kirgizijoje. Siekdama užkirsti kelią galimiems neigiamiems padariniams, Kirgizija pradėjo dialogą su Rusija dėl devynių naujų mokyklų, kuriose būtų mokoma rusų kalba, įsteigimo. Šios mokyklos bus atidarytos 2025 m. ir suteiks papildomą galimybę mokytis rusų kalbos beveik 11 tūkst. moksleivių. Kirgizija subtiliai balansuoja, siekdama nustatyti tvirtą kirgizų kalbos statusą nesiimdama veiksmų, kurie galėtų suerzinti Rusiją, pvz., visiškai pašalinti rusų kalbą iš viešo vartojimo. Siūlomą konstitucinį įstatymą veiksmingai įtraukus į organinius ir antrinius įstatymus, rusų kalba Kirgizijoje gali imti palaipsniui nykti ir rusų mažumai gali tekti mokytis kirgizų kalbos arba svarstyti galimybę emigruoti į Rusiją.

Išvados

Įvairiuose posovietinės erdvės regionuose dedamos didelės politinės pastangos skatinti ir saugoti nacionalinį identitetą ir kalbas. Tikėtina, kad šie veiksmai sumažins Rusijos galimybes regione taikyti švelniąją galią. Tebesitęsianti Rusijos agresija prieš Ukrainą dar labiau silpnina Rusijos išorinį legitimumą ir mažina rusų kalbos ir kitų kultūrinių ir tapatybės elementų patrauklumą. Dėl to Rusijos švelnioji galia skaudžiai nukentėjo ir jos posovietiniam potencialui atkurti gali prireikti dešimtmečių.

Tebesitęsianti Rusijos švelniosios galios krizė suteikia galimybę šalims, kurioms anksčiau Rusija darė įtaką, taikyti alternatyvius vystymosi modelius ir vertybes. Rytų partnerystės regiono šalys kaip perspektyvią galimybę aktyviai svarsto integraciją į Europos Sąjungą ir narystę joje. Taip jos gali atrasti alternatyvų vystymosi kelią, kuriame nedominuotų Rusija ir būtų siekiama glaudesnių ryšių su Europa per tarpregioninių projektų įgyvendinimą. Tai galėtų būti naujas būdas šioms šalims įvairinti savo partnerystes ir stiprinti regioninį ryšį, neapsiribojant tradiciniais integracijos procesais, kuriuose dominuoja Rusija.