Jevgenijaus Prigožino vadovaujamos „Wagner” kariaunos žygis į Maskvą aiškinamas įvairiai: ir kaip spektaklis pagal scenarijų, suderintą su Vladimiru Putinu, ir kaip tikras, bet nepavykęs maištas, ir kaip verslo interesų Afrikoje susidūrimo epizodas.
Kaip Prigožino žygį aiškina Ukrainos analitikai? Pateikiame ištraukas iš Rytų Europos studijų centro partnerių Ukrainoje vertinimų, kurie paskelbti televizijos kanale TV3 ir projekto „Suprasti Rusiją” dalyvio – portalo Alfa.lt rubrikoje.
Kalbant apie požiūrio į Prigožiną dinamiką nuo praėjusių metų gruodžio iki maišto išvakarių, stabilai augo teigiamai jį vertinančių žmonių skaičius: gruodį jų buvo apie 40 proc., o birželio pirmoje pusėje – jau apie 61 proc. Teigiamai Prigožiną vertinančių žmonių skaičius nusistovėjo kažkur pavasario pabaigoje: šį personažą teigė gerai vertiną apie 50-61 proc. Neigiamai Prigožiną vertinančių žmonių skaičius užsifiksavo iškart – 15 proc. <…> Nuo pernai gruodžio du kartus sumažėjo skaičius žmonių, kurie apskritai nežinojo, kas yra Prigožinas. Jų sumažėjo nuo 41 proc. iki 17 proc. <…> Dabar tas skaičius dar sumažėjo ir turbūt sudaro mažiau nei 10 proc.
Mūsų instituto versija skelbia, kad yra keturi pagrindiniai naratyvai, kuriais Prigožinas kreipėsi į rusų visuomenę. Ir yra keturios sąlyginės visuomenės grupės, kurias jis bandė sužavėti ir taip išplėsti savo <…> aplinką. Pirma – tai kariaujanti Rusijos visuomenės dalis, kuri atvirai, veiksmais arba bent jau garsiomis kalbomis palaiko [karą]. Tai – Z visuomenė. <…> Antra gausi žmonių kategorija, kuriai Prigožinas skyrė viešųjų ryšių pastangas, tai – tie, kurie, galbūt nebūdami Z patriotais, vykstant mobilizacijai, tapo mobilizuotaisiais, ir jų šeimos, sudarančios kelis šimtus tūkstančių arba net kelis milijonus žmonių. <…> Kai Prigožinas sakė, jog kariai blogai aprūpinami, vadovavimas – prastas, o gynybos ministerijai nusispjauti į kareivius, visa tai sutapo su ta informacija, kurią tie žmonės gaudavo iš savo giminaičių ir artimųjų. <…> Tad rusai turi alternatyvių informacijos šaltinių, iš kurių gali sužinoti, kas vyksta fronte. Ir ta informacija nesutampa su tuo, ką jie mato per valstybinius žiniasklaidos kanalus. Trečias srautas, į kurį orientuota Prigožino veikla (nusistovėjęs prieš keletą mėnesių), tai – kairės ir socialinio teisingumo retorika, priešinanti nutukusį elitą ir paprastą darbo liaudį. Prie viso to jis dar prideda Navalno retoriką apie sukčius ir vagis, kuriais laikomi jau ne tik gynybos ministerijos vadovai, bet visas Rusijos elitas. <…> Ketvirta didelė visuomenės grupė, kurią jis bandė paveikti nuo pat savo aktyvumo medijose pradžios, tai – nepriklausantys konkrečiai klasei elementai, liumpenai, giluminė liaudis; kaimų ir mažų miestelių gyventojai. Jei šitie žmonės dar nebuvo sėdėję kalėjime, tai būtinai sės.
– Įvyko klaidingas startas. Prigožinas būtų norėjęs pradėti savo žygį vėliau. Jį turėjo mažų mažiausiai lydėti rimtos nesėkmės fronte, tokios, kai griūva ištisos fronto atkarpos, kaip pernai Charkive. Arba kaip vyko išvaduojant Chersoną. <…> Akivaizdu, kad Prigožinui buvo neleista įvykdyti jo sumanymo. Jis, matyt, gavo tokios informacijos, kuri apėmė gynybos ministerijos planus atimti iš jo svarbiausia – „Wagner” dalinius, t.y., visko patyrusią, gerai parengtą asmeninę kariuomenę. Tad jam kilo pasirinkimas: arba dabar, arba – niekada. <…> Tai vertė jį žengti tą desperatišką žingsnį. Jam buvo likę nedaug laiko. Žinoma, jis tam ruošėsi, planavo, saugojo geriausiai parengtus „Wagner” dalinius ir patraukė juos – esą papildymui – į užnugarį. Bet aš įsitikinęs, kad, pagal sumanymą, Prigožinas turėjo dar palaukti. Daug kas pažymi, jog pirminis planas buvo įžūlus ir ryžtingas, galėjęs nulemti sėkmę. Tačiau šis planas numatė, kad ištisi reguliariosios kariuomenės daliniai – batalionai, gal net pulkai – pereis į Prigožino pusę ir palaipsniui jungsis prie žygio branduolio, kurį sudarė „Wagner” daliniai. Nuskambėjo apie dešimt kariuomenės dalinių pareiškimų, kad jie palaiko Prigožiną; yra net jų sąrašas. Tačiau akivaizdu, kad to buvo negana. Nepasiteisino skaičiavimai, kad Prigožino turimi 10-15 tūkst. karių (kita dalis karių liko Rostove, oro uostuose, kitur) gebės pralaužti bent jau pirmą, skubiai įrengtą gynybos liniją Pamaskvėje ir pereiti Okos upę. Ten buvo trys tiltai, kuriuos galima buvo susprogdinti. Tam, kad tokiomis sąlygomis pavyktų įveikti upę, būtų prireikę daugiau jėgų, resursų. <…> Kodėl nebuvo masinio palaikymo? Todėl, kad dar nebuvo pakankamai subrendęs kariuomenės nepasitenkinimas. Jo nemaitino dideli nuostoliai ir didelės nesėkmės. [Kariuomenė] nematė atsakymo – kam viso to reikia.
Rusijos propagandos tyrėjas. RESC „Akiračių” klubo moderatorius. Prodiuseris, straipsnių autorius ir laidų vedėjas projekte „Suprasti Rusiją” (pagrindinė platforma – žurnalas IQ). TV3 politinių aktualijų laidos vedėjas. Baigė lyginamosios politikos magistro studijas Vilniaus universitete. Mokslinių interesų sritys – politinė filosofija, idėjų istorija, politikos komunikacija. Dėstė politologiją ir politikos komunikaciją Mykolo Romerio ir Vilniaus universitetuose. Yra keliolikos mokslinių tekstų politinės filosofijos ir politinės komunikacijos klausimais autorius. Publicistikos kryptys – politinio gyvenimo, informacinės erdvės, socialinių kultūrinių reiškinių analizė.
Gaukite regiono naujienas ir apžvalgas tiesiai į savo paštą.
