Analizuojame tarptautinius procesus ir Lietuvos vaidmenį juose
Tyrimas Gru 29, 2023

Kinijos ir Lietuvos santykiai: Atsargus bendradarbiavimas ir jo poveikis Kinijos rizikų mažinimui Europos Sąjungoje

Nuotraukos šaltinis: Christian Lue / Unsplash
Santrauka

Šioje analitinėje apžvalgoje siekiama išsamiai įvertinti Kinijos ir Lietuvos dvišalius ryšius po atvirą konfliktą įžiebusio Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atidarymo Vilniuje. Apžvalgoje atskleidžiama, kaip ši konfrontacija paveikė praktiškai visus dvišalių ryšių aspektus. Analizė suskirstyta į ekonominę, diplomatinę ir informacinę santykių sferas, siekiant įvertinti pokyčius, įvykusius po santykių pablogėjimo prieš dvejus metus. Be dvišalių ryšių aptarimo, straipsnyje taip apžvelgiama, kaip Lietuvos laikysena gali būti vertinama platesniame ES ryšių su Kinija ir rizikos mažinimo priemonių kontekste.

1. EKONOMINIS FRONTAS

2021 m. lapkritį Vilniuje atidarius Taivaniečių atstovybę Vilniuje, Lietuva sulaukė daugybės neįprastų Kinijos ekonominės prievartos priemonių. Užuot tiesiog blokavusi Lietuvos eksportą muitinėse, Kinija ėmėsi paslėptų priemonių – pavyzdžiui, nedelsdama pašalino šalies pavadinimą iš savo muitinės sistemos. Susidūrusi su intensyvia, nors užslėpta kinų ekonomine prievarta ir gerai suvokdama didėjančią ekonominę ir politinę Kinijos įtaką, Lietuva turėjo suintensyvinti pastangas apsaugoti šalies ūkį: 2022 m. ji priėmė nemažai įstatymų pakeitimų ir toliau plėtė savo ekonomikos diversifikavimo politiką.

Lietuvos priimtos apsaugos priemonės

Visų pirma, Lietuva sustiprino savo užsienio investicijų tikrinimo mechanizmą 2022 m. priimdama atnaujintą 2002 m. Lietuvos Respublikos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo redakciją. Vienas iš pakeitimų, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tas, kad nacionaliniam saugumui svarbios įmonės privalo pranešti nebe „apie ketinamus sudaryti sandorius“, o „apie ketinimą sudaryti sandorius“. Atrodo, kad tokiu reikalavimu pranešti apie ketinimus tikimasi priversti įmones elgtis atsargiau ir budriau plėtojant verslo ryšius – ar tai būtų ryšiai su Kinija, ar su bet kuria kita priešiška šalimi – ir vengti bet kokių nepageidaujamų pasekmių.

Be to, 2022 m. Lietuva priėmė teisės aktus, kuriais siekiama užtikrinti, kad ypatingos svarbos infrastruktūrai, įskaitant 5G infrastruktūrą, būtų naudojama tik patikimų gamintojų įranga. Siekiant suvaldyti pavojus nacionaliniam saugumui, kylančius dėl nepatikimų informacinių technologijų naudojimo ypatingos svarbos infrastruktūroje, buvo priimti Viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo ir Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo pakeitimai. Nors šių pakeitimų taikinys oficialiai nėra Kinija, jos šešėlis juose tikrai pastebimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. Lietuva uždraudė prieštaringai vertinamai įmonei „Nuctech“ montuoti savo įrangą šalies ypatingos svarbos infrastruktūroje, o kinų telekomunikacijų bendrovei „Huawei“ buvo uždrausta plėtoti Lietuvoje 5G tinklą – taip buvo sprendžiamos grėsmės, susijusios su priklausomybe nuo kiniškų technologijų.

Be iniciatyvumo teisėkūros srityje, Lietuva taip pat itin nuosekliai siekė savo strateginės diversifikacijos tikslo, kuris buvo įrašytas į centro ir dešiniųjų politinių jėgų vyriausybės 2020 m. programą. Pažangą šioje srityje išties paspartino Kinijos prievartos veiksmų sukelti ekonominiai padariniai našta ir Rusijos 2022 m. invazija į Ukrainą bei jos ekonominės pasekmės nuo energijos tiekimo iš Rusijos priklausomoms Europos šalims. Šių įvykių fone Lietuva siekė sumažinti priklausomybę nuo Kinijos ir kitų nestabilių rinkų, todėl atsigręžė į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną. Pažymėtina, kad 2022 m. pirmoje pusėje lietuviškos kilmės produktų eksportas į dešimt Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono šalių išaugo 60,4 proc. ir keturiskart viršijo eksportą į Kiniją. Taip buvo ne tik vykdoma prekybos diversifikacija, bet ir didinamas ekonominis atsparumas mažinant ekonominę priklausomybę nuo Kinijos. Įsipareigojimą vykdyti strateginę diversifikaciją taip pat sustiprino 2023 m. liepos 5 d. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos paskelbta Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategija. Dokumente raginama siekti „ekonominio bendradarbiavimo su regiono valstybėmis plėtros siekiant abipusės gerovės ir įgyvendinant strateginės diversifikacijos tikslus“.

Lietuva – šalis „be Kinijos pėdsakų“?  Kinijos ir Lietuvos ekonominio bendradarbiavimo realybė

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Lietuvos pastangos apsaugoti savo ekonomiką ir toliau turėtų daryti įtaką jos santykiams su Kinija, t. y., Lietuva turėtų atidžiai tikrinti bet kokius santykius su šia šalimi, su ja bendradarbiauti itin atsargiai arba visai nebendrauti – ir tapti šalimi „be Kinijos pėdsakų“ (angl. „China-free“), ką Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis laikytų „privalumu“. Vis dėlto tendencijos 2023 m. ekonominiame fronte rodo visai kitokią realybę, o šalies „be Kinijos pėdsakų“ realizacija atrodo ne daugiau kaip graži svajonė.

Į akis visų pirma krinta išaugę Kinijos investicijų į Lietuvą srautai. Įdomu tai, kad iki šios krizės Kinija buvo itin menkas tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą šaltinis. Palyginimui: Lietuvos investicijos Kinijoje 2020 m. buvo aštuonis kartus didesnės nei Kinijos Lietuvoje: atitinkamai 157 mln. eurų ir 18,3 mln. eurų (šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas). Tad, atsižvelgiant į šias menkas kinų investicijas, tarp aukščiausiųjų šalies pareigūnų Vilniuje vyravo nuomonė, kad Lietuva dėl šios krizės nelabai turi ką prarasti, ir jie atvirai teigė, kad „milžiniška Kinija, žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, atrodo maža“.

Vis dėlto panašu, kad pastarojo meto investicijų dinamika pasisuko priešinga kryptimi: Kinija nors ir lėtai, tačiau nuosekliai didina investicijas Lietuvoje. Ženklų, kad Lietuva lėtai atveria duris kinų investicijoms, būta jau 2021 m.: tada Kinija investavo 130 mln. eurų, 2022 m. ši suma pakilo iki 176,5 mln., o vien per 2023 m. pirmąjį pusmetį pasiekė 128,7 mln. eurų – beveik aštuoniskart daugiau nei Lietuvos investicijos į Kiniją, siekusios 16,2 mln. eurų. Kitaip tariant, 2020 m. dinamika apsivertė aukštyn kojomis. Oficialiosios statistikos portale prieinami duomenys rodo, kad Kinijos investicijos visų pirma kreipiamos į gamybos sektorių, ypač į transporto priemonių įrangos gamybą; po to eina administracinė ir aptarnavimo veikla, didmeninė ir mažmeninė prekyba, motorinių transporto priemonių ir motociklų remontas.

1 pav. Vidinės ir išorinės tiesioginės užsienio investicijos 2023 m. pirmąjį pusmetį. Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas.

Prekybos srityje abi šalys sušvelnino savo pozicijas viena kitos atžvilgiu. Lietuva 2019 m. į Kiniją eksportavo prekių už 208,1 mln. eurų, 2020 m. – už 243,9 mln., o 2021 m. – už 170,8 mln. eurų. 2022 m. dėl pirminių sankcijų, Kinijos nustatytų Lietuvai, prekyba su Kinija sumažėjo iki 45,2 mln. eurų. Vis dėlto žvelgiant į naujausius duomenis atrodo, kad Lietuva jau atlaikė Kinijos įtūžį. Per 2023 metų pirmąjį pusmetį į Kiniją jau eksportuota lietuviškos kilmės prekių už 40,7 mln. eurų, o tai beveik prilygsta visų 2022 m. apimtims. Pagrindinis šio padidėjimo veiksnys buvo mineralinių produktų eksportas, po jo – įvairių pramonės dirbinių eksportas. Visgi žvelgiant į tolesnes eksporto pokyčių perspektyvas būtų sunku įsivaizduoti grįžimą prie status quo ante apimties, nes vis dar pastebimas reikšmingas Lietuviškos kilmės prekių eksportu sumažėjimas. Be to, Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministerija ragino nesureikšminti grįžimo į Kinijos rinką svarbos, pažymėdama, jog „tikėtina, kad eksportas į Kiniją augs, bet netaps prioritetine eksporto rinka. Įmonės neskuba atnaujinti prekybinių ryšių ir eksportas į Kiniją yra susijęs su politine rizika.“ Šiaip ar taip, atrodo, kad be papildomų valstybės pastangų sugrįžti į Kinijos rinką Lietuvos eksportas toliau judės „laisva pavara“.

2 pav. Lietuviškos kilmės prekių eksportas į Kiniją nuo 2021 m. iki 2023 m. liepos. Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas.

Vizija apie šalį „be Kinijos pėdsakų“ greitai „pašluojama po kilimu“, kai kalba pasisuka apie importą iš Kinijos. Pačiame Lietuvos ir Kinijos santykių krizės įkarštyje Lietuvoje fiksuotas drastiškas importo iš Kinijos padidėjimas: 2022 m. šiuo atžvilgiu buvo rekordiniai metai, nes šalį pasiekė maždaug 2 mlrd. dolerių vertės prekių iš Kinijos. Šį rekordinį importą iš Kinijos ekonomistai siejo su gerais Lietuvos mažmeninės prekybos sektoriaus rezultatais ir Kinijos rinkos atsivėrimu po COVID-19 pandemijos, dėl kurio sutrumpėjo pristatymo laikas ir normalizavosi logistika. Įdomu tai, kad Lietuva panašia linkme juda ir šįmet: pirmąjį 2023 m. pusmetį, iki liepos mėn. importas iš Kinijos sudarė 881,6 mln. eurų, o tai jau beveik pusė 2022 m. pasiektos sumos. Pagrindiniai importo varikliai šiemet – tie patys, kaip ir 2022 m. ar anksčiau: elektrinės mašinos, įranga ir jos dalys, garso įrašymo ir atkūrimo aparatai, televizijos vaizdo ir garso įrašymo aparatai, branduoliniai reaktoriai, katilai, mašinos, mechaniniai įrenginiai, jų dalys.

3 pav. Kiniškų prekių importas į Lietuvą nuo 2021 m. iki 2023 m. liepos. Šaltinis: Oficialiosios statistikos portalas.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos ekonominių santykių su Kinija tendencijos grąžina mus į realybę – t. y., atsako į klausimą, ar Lietuvos prevencinė kampanija, kuria siekta mažinti priklausomybę nuo Kinijos, virto visišku Kinijos vengimu ir tapimu, pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio, šalimi „be Kinijos pėdsakų“. Kaip rodo duomenys, tapti šalimi „be Kinijos pėdsakų“ ar, kaip dabar populiariai sakoma, nuo šios šalies visiškai atsisieti (angl. decoupling from China), Lietuvai nėra įmanoma. Kita vertus, Kinijos ekonominė rykštė bus palikusi ilgalaikių randų, todėl grįžimą į iki-krizinius ekonominius santykius su Kinija irgi sunku įsivaizduoti.

 2. DIPLOMATINIS FRONTAS

 Priešingai atsargiam, tačiau pozityvesniam ekonominiam bendradarbiavimui su Kinija, Lietuvos diplomatiniai ryšiai su Pekinu ir toliau lieka aklavietėje, jokios rimtesnės pažangos šiuo klausimu nepasiekta.

Pirma, Kinija toliau laikosi savo vienašališkai priimto sprendimo sumažinti diplomatinių ryšių su Lietuva statusą iki reikalų patikėtinio lygio, kuris pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių yra žemiausias diplomatinio bendradarbiavimo lygis. Visgi pažymėtina, kad Kinijos reikalų patikėtinio biuras Lietuvoje vis dar teikia konsulines paslaugas, taigi atrodo, kad kinų diplomatinė misija neatsisako vienos iš pagrindinių savo funkcijų. Antra, Kinijos galimai naujai paskirto reikalų patikėtinio ankstesnė diplomatinė veikla taip pat leidžia spėti, ką ji laiko didžiausia kliūtimi dvišaliams santykiams. Huangas Siuehu (Huang Xuehu), kuris nuo 2023 m. rugsėjo eina Kinijos reikalų patikėtinio Lietuvoje pareigas, anksčiau (nuo maždaug 2018 iki 2019 m.) dirbo patarėju Kinijos ambasadoje Fidžyje. Jis tokias pačias pareigas nuo maždaug 2020 iki 2022 m. ėjo ir Kinijos ambasadoje Kiribatyje. Šie vėliausi paskyrimai į diplomatines pareigas iš tiesų turi simbolinę reikšmę: Huango perkėlimas į Lietuvą iš Fidžio ir Kiribačio signalizuoja, kad Kinijos diplomatinėje darbotvarkėje Lietuva svarbios vietos neužima. Visgi, nepaisant pirmo įspūdžio, kad Kinija į Lietuvą atsitiktinai paskyrė diplomatą, neturintį jokios darbo su ES reikalais patirties, įdomiau tai, kad Huangas turi darbo patirties slopinant didėjančią Taivano įtaką trečiosiose šalyse: tiek Fidžis, tiek Kiribatis ilgą laiką buvo svarbios Kinijos ir Taivano nuožmių susikirtimų vietos, kovojant dėl įtakos šiose šalyse. Tad gilesnis įspūdis galėtų būti toks: Kinija priėmė taktinį sprendimą siųsti diplomatą, turintį darbo su Taivano klausimu nepaklusniomis šalimis patirties.

4 pav. Huangas Siuehu sako kalbą Vilniuje KLR 74 metų įkūrimo sukakties proga. Šaltinis: „Xinhuanet“.

Jei įvertintume Kinijos pareigūnų retoriką, suprastume, kokia žema šiuo metu kartelė visai įmanomai pažangai atgaivinant diplomatinius santykius su šia šalimi. Kai keletas Lietuvos Seimo narių, įskaitant ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką, 2023 m. pradžioje apsilankė Taivane ir susitiko su prezidente Cai Ingven, Kinija griežtai sukritikavo vizitą – apkaltino Lietuvą „užmezgant diplomatinius ryšius su Kinija prisiimto įsipareigojimo pažeidimu“ ir ragino „kiek įmanoma greičiau grįžti prie vienos Kinijos principo“. Panašios retorikos, kad Lietuva nepaiso savo politinio įsipareigojimo laikytis vienos Kinijos politikos, persmelkta buvo ir Kinijos reakcija į Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategiją. Šioje strategijoje Lietuva teigia siekianti „gilinti praktinį bendradarbiavimą su Taivanu“ ir nurodo, kad „ekonominių santykių su Taivanu plėtra yra vienas iš Lietuvos strateginių prioritetų“. Tokius teiginius Kinija, be abejo, priėmė jautriai: ne tik dar kartą pasmerkė Lietuvą už politinių įsipareigojimų vienos Kinijos politikai sulaužymą, bet ir apkaltino bendradarbiaujant su JAV siekiant apsupti Kiniją iš visų pusių – neva Lietuva būtų JAV pėstininke pristabdant Kiniją. Atrodo, kad šis karingas tonas niekur nedings, ypač vertinant buvusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą į Taivaną rugpjūčio 22 d. Kinija, žinoma, pasmerkė vizitą kaip „blogą elgesį, kuris prieštarauja vienos Kinijos principui“, ir „šiurkštų kišimąsi į Kinijos vidaus reikalus“.

Apskritai atrodo, kad Kinija laiko Lietuvą vienintele šalimi, pilančia žibalą į jau ir taip smarkiai įsiliepsnojusius dvišalius diplomatinius santykius. Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, Lietuva sąmoningai toliau bado Kinijos jautriausią vietą – Taivaną, aktyviai plėsdama bendradarbiavimą su šia šalimi ir dėl to laikoma didžiausia Taivano rėmėja ES. Nepaisant to, pažymėtina, kad Lietuvos požiūris į bendradarbiavimo su Taivanu apimtį yra atsargus ir santūrus. Tai galėtų iliustruoti Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vengimas susitikti su Taivano užsienio reikalų ministru Džozefu Vu (Joseph Wu), kai šis paskutinį kartą diplomatiniais reikalais lankėsi trijose Baltijos šalyse. Toks elgesys leidžia manyti, jog Lietuva, nepaisant savo atkaklios paramos Taivanui, nenori siutinti Pekino ir kurstyti jo nepasitenkinimo, kad Lietuva nepaiso vienos Kinijos politikos. Tai galbūt galėtų būti signalas Pekinui, kad Lietuva nori normalizuoti diplomatinius santykius, nors kol kas jie tebėra aklavietėje.

3. INFORMACINIS FRONTAS

Gebėjimas „valdyti mąstymą“ tarptautinėje arenoje – svarbus autoritarinių šalių galios įrankis. Kinijos sukaupti išorinės propagandos pajėgumai itin išryškėjo po to, kai prie šalies vairo stojo Si Dzinpingas (Xi Jinping). 2013 m., valdžioje dar neišbuvęs nė metų, per Nacionalinę propagandinio ir ideologinio darbo konferenciją Si išsakė plačiai nuskambėjusią poziciją: „Būtina atidžiai atlikti išorinės propagandos darbą ir sukurti novatoriškus išorinio viešinimo metodus“, o visas vyriausybės aparatas turi „tinkamai dėstyti Kinijos poziciją ir skleisti kinų balsą.“ Nuo tada huàyǔ quán siekis (terminas 话语权 dažnai verčiamas į „galią formuoti diskursą“, tačiau tikslesnis jo apibrėžimas būtų „teisė kalbėti“) giliai įsitvirtino pagrindiniame KKP naratyve tarptautinėje arenoje. Taigi galima teigti, kad Kinija tarptautinėje arenoje yra aktyvesnė nei anksčiau ir daugiausia veikia tose šalyse, kurios yra mažiau atsparios plačiam spektrui kinų įrankių ar kurių visuomenės Kiniją vertina palankiau arba nevienodai.

Visgi regiono kontekste Lietuvos atvejis gana unikalus. Nuo tada, kai Lietuvos ir Kinijos santykiai ėmė blogėti, ir taip minimali Kinijos skaitmeninė įtaka šaliai sumažėjo dar labiau. Europos politikos analizės centro (CEPA) 2022 m. paskelbtoje ataskaitoje Lietuva įvertinta kaip šalis, kurioje Kinijos „įtaka mažiausia visame regione“, nes dėl dvišalio diplomatinio konflikto Kinijos veikla šalyje sumažėjo drastiškai – „beveik iki nulio“. Tai patvirtina ir Lietuvos Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2023, kuriame Kinijos informacinė įtaka – priešingai nei Rusijos – nėra vertinama kaip kelianti ar turinti potencialo kelti grėsmę šaliai.

2023 m. JAV valstybės departamentas paskelbė ataskaitą „Kaip Kinijos Liaudies Respublika siekia performuoti pasaulinę informacinę aplinką“, kurioje aptariamos Kinijos naudojamos priemonės kurti informacinės įtakos pajėgumus trečiosiose šalyse.

1. Valstybei priklausančios žiniasklaidos plėtra
2. Tiesioginis užsienio žiniasklaidos priemonių pirkimas
3. KLR sukurto turinio publikavimas užsienio žiniasklaidos priemonėse (keitimosi turiniu susitarimai)
4. KLR diplomatų bendravimo su žiniasklaida gerinimas
5. Partnerystės tinklų kūrimo skatinimas
6. Internetinių nuomonės formuotojų rėmimas
7. Oficialią valdžios politiką remiančių komentarų priskyrimas su valdžia nesusijusiems autoriams
8. Manipuliacinė taktika socialinėje žiniasklaidoje
9. Komunikacijų stebėsena
10. Bauginimo taktika internete ir realiame pasaulyje
11. Diplomatinis spaudimas (žiniasklaidai ir akademinėms institucijoms)

5 pav. Kinijos įtakos priemonės. Šaltinis: JAV Valstybės departamento Pasaulinės veiklos centro ataskaita.

Kinijos sėkmės istorijos užsitikrinant įtaką trečiųjų šalių vietos žiniasklaidoje po pasaulį išsibarsčiusios netolygiai, o daugiausia nuveikta Pietryčių Azijoje (naujienų agentūros „Xinhua News“ spaustuvės ir CGTN televizija veikia visose 10 ASEAN šalių). Vidurio ir Rytų Europos regione kaip Kinijos aktyvių pastangų kurti įtaką vietos žiniasklaidoje pavyzdį galima vertinti Čekijos atvejį. 2015 m. kinų energijos konglomeratas CEFC įgijo kontrolinį Čekijos Respublikos įmonės „Empresa Media“ akcijų paketą, o po šio įsigijimo, kaip nurodoma CEPA ataskaitoje, Kinijos nušvietimas pasikeitė iš labiau subalansuoto į visiškai teigiamą.

Lietuva regiono kontekste yra akivaizdi išimtis. Iš visų nurodytų priemonių (žr. 5 pav.) Lietuvoje kiek aktualesni tik 4 ir 11 punktai, tačiau jų taikymo mastas nedidelis. Kinija neįgijo jokių šalies žiniasklaidos agentūrų akcijų, todėl jos galia koreguoti, kaip nušviečiamos su Kinija susijusios naujienos, yra itin menka. Pagrindinę viešą komunikaciją skleidė Kinijos diplomatai, kurie nuo diplomatinio konflikto pradžios stengiasi likti nepastebimi. Retkarčiais apmokėtų autorinių straipsnių, kuriuos rašo Kinijos svarbiausias diplomatas (reikalų patikėtinis), galima pamatyti dienraštyje „Lietuvos rytas“ (tik spausdintoje versijoje). Šįmet „Lietuvos ryte“ pasirodė tik du tokie autoriniai straipsniai (balandžio 20 d. ir birželio 16 d.).

6 pav. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotas Kinijos reikalų patikėtinio Lietuvoje Čiu Baihua autorinis straipsnis (2023 m. birželio 15 d.). Šaltinis: KLR reikalų patikėtinio biuras Lietuvoje.

Šiuo metu KLR reikalų patikėtinio biuras Lietuvoje yra itin pasyvus viešosios komunikacijos lauke. Oficiali biuro interneto svetainė atnaujinama retai: biuro atstovas spaudai retkarčiais sureaguoja į Lietuvos pareiškimus arba sprendimus, susijusius su Kinija. Įdomiau tai, kad apie biuro organizuojamus renginius irgi garsiai nekalbama. Paskutinis to pavyzdys – rugsėjo 27 d. vykęs oficialus priėmimas 74 metų sukakties nuo KLR įkūrimo proga. Jis buvo paminėtas tik Kinijos vietinėje žiniasklaidoje (jį nušvietė pagrindinė valstybinė žiniasklaidos priemonė „Xinhua“, o jos pranešimu plačiai dalijosi kitos, mažesnės agentūros). Tokios sumenkusios komunikacijos priežastis aiškintina dabartiniu politiniu priešiškumu tarp Kinijos ir Lietuvos bei palyginti dideliu jautrumu su KLR susijusiai informacijai šalies visuomenėje.

Kinijos pasyvumas informaciniame lauke nemaža dalimi susijęs su tuo, kad Lietuvoje jai palyginti sunku skleisti savo naratyvą. Kaip nurodoma ataskaitoje „GLOBSEC Trends 2023“, Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad šalies visuomenė išsiugdė gana didelį atsparumą geopolitinei dezinformacijai. Pagal atsakymus į klausimus, susijusius su Kinija, Lietuva yra tarp labiausiai neigiamai Kiniją kaip grėsmę saugumui vertinančių šalių, o Kinijos prezidentą Si Dzinpingą teigiamai vertina vos 10 proc. respondentų. Tai dar kartą patvirtina, kad Lietuvos visuomenė yra gana atspari Kinijos diskursui.

 Pakitęs su Lietuva susijusių naujienų nušvietimas Kinijoje

Lietuvai nusprendus palikti „17 + 1“ formatą ir planuojant leisti Taivanui atidaryti savo atstovybę 2021 m., retorika Lietuvos atžvilgiu Kinijos vietinėje žiniasklaidoje tapo itin priešiška, pradėtos vykdyti dezinformacijos kampanijos, kuriomis kvestionuojamas Lietuvos sprendimas, suverenumas ir sąsajos su JAV. Vietinės žiniasklaidos įniršį dažnai įžiebdavo bet kokios su Taivanu susijusios naujienos, Lietuvos pareiškimai ir sprendimai dėl Kinijos, taip pat su Kinija susiję Lietuvos valdžios atstovų teiginiai tarptautinėje arenoje.

Visgi 2023 m. situacija pastebimai pakito. Atrodo, kad į ankstesnius dirgiklius, ypač su Taivanu susijusias naujienas, reaguojama kur kas santūriau, o kartais jie visai ignoruojami. Nors Lietuvos vardas retkarčiais vis dar nuskamba Kinijos vietinėje žiniasklaidoje, naujienos nušviečiamos labiau subalansuotai ir ne vien neigiamai (o kai kuriais atvejais – ir itin džiugiai, kaip įvyko po to, kai Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė nugalėjo JAV krepšininkus). Išimtis šįmet buvo NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – jis kartu su Lietuvos Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono strategijos paskelbimu dar kartą įžiebė Lietuvai priešišką retoriką (šio atvejo aptarimą žr. ankstesnėje RESC publikacijoje).

7 pav. Naujienų antraštė: „Taiči entuziastai Lietuvoje: įveikiami sunkumai, trukdę taikyti kiniškus taiči principus“. Pastaruoju metu Kinijos žiniasklaidoje matyti daugiau panašių nepolitinių reportažų, o politinėms temoms pernelyg daug dėmesio nebeskiriama. Šaltinis: „Xinhua News“.

 4. KAIP LIETUVOS RIZIKOS MAŽINIMO METODAI ATRODO IŠ ES PERSPEKTYVOS

ES valstybėse narėse vykstančios diskusijos Kinijos tema per pastarąjį dešimtmetį ne tik suintensyvėjo, bet ir gerokai pagilėjo. Kaip pažymi B. Bartschas ir C. Wessling, dauguma ES šalių dabar laikosi „strategiškesnio požiūrio į Kiniją“. Ši tendencija, nors ir lėtesnė, taip pat pastebima diskusijoje apie ES bendrą požiūrį į ateities santykius su Kinija, ypač žvelgiant iš prekybos, investicijų ir technologijų apsaugos perspektyvų. Šiuo atžvilgiu pasikeitusi Lietuvos laikysena santykiuose su Kinija tam tikru mastu turėjo pasekmių visam ES blokui.

Kinijai ėmusis prievartos ir dažnai užslėptų veiksmų, Lietuva, kaip ES narė, sulaukė paramos iš Briuselio. Svarbiausias to pavyzdys – ES Lietuvos vardu Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) pateikė nagrinėti ginčų sprendimo bylą prieš Kiniją. Nors plačiai manoma, kad bylos nagrinėjimas PPO užtruks ilgai, tačiau teigiamų poslinkių yra. 2022 m. gruodžio 20 d. Kinija blokavo pirmąjį ES prašymą sudaryti oficialią kolegiją (kuri signalizuotų, kad šalims nepavyko išspręsti ginčo tarpusavyje), aiškindama, kad ji „sąžiningai vykdė konsultacijas su ES ir po jų toliau bendrauja su ES, siekdama įvertinti galimybę išspręsti ginčą draugiškai“ ir kad ji „mano, jog kol kas per anksti steigti kolegiją šiam ginčui spręsti.“ Vis dėlto 2023 m. sausio 27 d. PPO nariai galiausiai sutiko steigti arbitrų kolegiją Kinijos prievartos priemonėms prieš Lietuvą įvertinti, o Kinija pažymėjo, kad ji „aktyviai gins savo priemones kolegijos posėdžiuose“.

Nors netikėtas Lietuvos konfliktas su Kinija gal ir nustebino ES, atrodo, kad bendra ES prekybos politikos ir didesnės saugumo svarbos trajektorija tampa vis labiau panašesnė į Lietuvos. Pastarosios ES politikos iniciatyvos rodo, kad ši tendencija sutampa su Lietuvos vyriausybės pozicija dėl griežtesnio ir daugiasluoksnio požiūrio, kuriame ekonominis pragmatizmas neužgožtų teisinių aspektų, poreikio.

Tiesioginių užsienio investicijų tikrinimo reglamentas

(įsigaliojimo data: 2020 m. spalio 11 d.)

Tikslas – „pasirūpinti, kad ES būtų geriau pasirengusi nustatyti, įvertinti ir sušvelninti galimus pavojus saugumui ar viešajai tvarkai, kartu išlikdama viena iš atviriausių investicijoms zonų pasaulyje“.
Tarptautinių viešųjų pirkimų priemonė

(įsigaliojimo data: 2022 m. rugpjūčio 29 d.)

Tikslas – stiprinti ES svertus leidžiant valstybėms narėms uždrausti produktus ir įmones iš šalies be abipusiškos de jure prieigos prie jos viešųjų pirkimų sistemos.
Užsienio subsidijų reglamentas

(įsigaliojimo data: 2023 m. liepos 12 d.)

Tikslas – spręsti rinką iškraipančių užsienio investicijų problemą siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoms ES rinkoje veikiančioms įmonėms.
Priemonė, kuria siekiama uždrausti produktus, pagamintus naudojant priverstinį darbą

(derybų pradžios data: 2022 m. rugsėjo 12 d.)

Tikslas – uždrausti visų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių produktų importą ir eksportą ir sukurti rizika grindžiamą metodą, kuriuo būtų nustatomi sektoriai, kurie turi būti tiriami.
Ypatingos svarbos žaliavų aktas

(derybų pradžios data: 2023 m. kovo 16 d.)

Tikslas – užtikrinti ES prieigą prie ypatingos svarbos žaliavų saugaus ir tvaraus tiekimo pagal ES 2030 m. klimato srities tikslus.
Europos lustų aktas

(įsigaliojimo data: 2023 m. rugsėjo 21 d.)

Tikslas – didinti ES konkurencingumą ir atsparumą puslaidininkių technologijų bei jų taikymo srityje ir taip prisidėti prie skaitmeninės ir žaliosios pertvarkos tikslų siekimo.
Europos ekonominio saugumo strategija

(derybų pradžios data: 2023 m. birželio 20 d.)

Tikslas – sukurti sąlygas pasiekti ekonominį saugumą skatinant ES ekonominę veiklą ir konkurencingumą, apsisaugant nuo rizikos ir užmezgant partnerystės ryšius su kiek įmanoma platesniu šalių spektru, siekiant spręsti bendrus klausimus ir interesus.
Kovos su ekonomine prievarta priemonė

(priėmimo data: 2023 m. spalio 3 d.)

Tikslas – kovoti su trečiųjų šalių naudojama ekonomine prievarta. Ši teisinė priemonė yra atsakas į tai, kad ES ir jos valstybės narės pastaraisiais metais tapo sąmoningo ekonominio spaudimo taikiniu.

8 pav. Naujausios su Kinija susijusios priemonės. Šaltinis: Europos Komisija, Europos Parlamentas.

Pastaruoju metu ES inicijavo ir sukūrė keletą priemonių ir reglamentų (žr. 8 pav.), kuriuose Kinija nėra tiesiogiai minima, tačiau jais neabejotinai siekiama gerinti pajėgumus kovoti su didėjančia ekonomine ir geopolitine jos įtaka. Viena iš tų priemonių, konkrečiai – neseniai priimta kovos su ekonomine prievarta priemonė, yra glaudžiai susijusi su Kinijos ir Lietuvos konfliktu, nes po Kinijos prievartos prieš ES narę šios priemonės aktualumas ir ją supančių diskusijų kokybė gerokai išaugo. Pasak Europos Parlamento, kovos su ekonomine prievarta priemonė yra „naujas ES įrankis kovai su ekonominėmis grėsmėmis ir prekybos apribojimais iš ES nepriklausančių šalių“. Oficialiame pareiškime kaip pagrindiniai poreikio kurti tokią ekonominę priemonę motyvai įvardijami „ekonominis spaudimas iš JAV D. Trumpo prezidentavimo metu ir daugybė konfrontacijų tarp ES ir Kinijos“. Tad galima teigti, kad šios priemonės priėmimas yra glaudžiai susijęs ir su kinų veiksmais prieš Lietuvą.

Ne atsisieti, o mažinti riziką?

Dabartinė ES politika Kinijos atžvilgiu vykdoma remiantis 2019 m. peržiūrėtoje „ES ir Kinijos strateginėje perspektyvoje“. Vis dėlto pastarieji atvejai, kaip Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl mažėjančios žodžio laisvės Honkonge ir Europos Parlamento užsienio reikalų komiteto ataskaitos projektas dėl Kinijos ir ES santykių, atspindi dvišalių santykių transformaciją link labiau struktūrizuotos perspektyvos su griežčiau apibrėžtomis ribomis – ypač žmogaus teisių klausimais ir prieš ES šalis naudojamų Kinijos finansinių svertų. Taigi šiuo metu ES ir Kinijos santykių dinamika primena pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais, kuriuose yra gerokai daugiau nuokalnių nei įkalnių. ES pradedant rodyti raumenis, siekiant nustatyti naujas bendradarbiavimo su Kinija taisykles, bandymai palaikyti sveiką bendradarbiavimą, ypač ekonominėje sferoje, yra sudėtingi, jiems trūksta tvirto pagrindo.

2022 m. Kinijos prekyba su ES pasiekė rekordines aukštumas, bet ES tokia situacija nebuvo naudinga: ES prekybos deficitas su Kinija sudarė – 395,7 mlrd. eurų dėl toliau didėjusio importo iš Kinijos. Investicijų dinamika taip pat nieko gero nežada. Kaip pažymima „Rhodium Group“ ataskaitoje, Kinijos investicijos į ES (bei JK) daugelį metų nuosekliai mažėja: tiesioginės užsienio investicijos iš Kinijos į Europą 2022 m. nukrito į žemiausią lygį per dešimtmetį iki 7,9 mlrd. eurų (buvusį 2013 m.) – nuo 2021 m. sumažėjo 22 proc. Ilgai lauktas ES ir Kinijos visapusiškas susitarimas dėl investicijų jau galutinai žlugo, o atkurti bendradarbiavimą nėra taip lengva. Be to, ES įmonėms Kinijos vidaus rinkoje ir toliau sekasi sunkiai, nes jos ateitis lieka neaiški net po COVID apribojimų panaikinimo. Rugsėjo 20 d. Europos prekybos rūmai Kinijoje paskelbė ataskaitą „Europos įmonių padėtis Kinijoje 2023–2024 m.“, kurioje pažymima, kad „dėl prieštaringų valdžios žinučių pastaraisiais metais Europos verslo įmonėms lieka tik spėlioti, kokio pobūdžio santykių iš jų nori Kinija“. Šioje ataskaitoje ne tik nurodomi iššūkiai, su kuriais Kinijoje susiduria įmonės, bet ir pateikiami pasiūlymai vyriausybei, kaip būtų galima juos spręsti. Europos prekybos rūmų prezidentas Jensas Eskelundas pažymėjo: „Mūsų nariai nori didinti bendradarbiavimą ir svariau prisidėti prie Kinijos pažangos, tačiau dabar jie laukia konkrečių veiksmų“. 2023 m. rugsėjo 23 d. per vizitą Kinijoje Europos Komisijos vicepirmininkas Valdis Dombrovskis ragino tęsti dialogą ir didinti patekimo į rinką galimybes, kad būtų užtikrinamos vienodos konkurencijos sąlygos. Nors bendradarbiavimo atsinaujinimas ir šiokie tokie entuziazmo ženklai iš abiejų pusių matomi plika akimi, tačiau iki šiol neišspręstos ir naujos problemos (spalio 4 d. Europos Komisija pradėjo antisubsidijų tyrimą dėl bloko viduje parduodamų kiniškų elektrinių transporto priemonių) vis dar nėra sprendžiamos, todėl jokia didesnė pažanga nevyksta.

IŠVADA:  SIEKIAMA LIETUVOS IR KINIJOS SANTYKIŲ TVARUMO?

 Praėjo dveji metai nuo Taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymo ir po jo kilusio Kinijos ir Lietuvos konflikto kulminacijos. Gana tvirta Lietuvos pozicija, priešinimasis autoritarinės šalies spaudimui ir kokybiškai naujas ekonominio valstybės valdymo modelis iš pirmo žvilgsnio gali būti laikomi sėkmės istorija, kurioje Lietuva pati beveik nenukentėjo, o kitiems padėjo suprasti, kad Kinija yra pasirengusi panaudoti visas turimas baudžiamąsias priemones. Šis dvišalis susirėmimas prikaustė viso pasaulio dėmesį. Lietuva sulaukė ES paramos dėl užslėpto Kinijos ekonominio spaudimo. Šioje įtemptoje situacijoje Lietuva vykdė savo diversifikaciją į platesnį Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną, kuriame tam tikrų dividendų pradeda teikti ir glaudesni ryšiai su Taivanu. Vis dėlto gali paaiškėti, kad svajonė tapti šalimi „be Kinijos pėdsakų“, galinčia visiškai atsisieti nuo antros pagal dydį pasaulio ekonomikos, nėra realistiška: tiek ekonominiame, tiek diplomatiniame frontuose Lietuva vis labiau tolsta nuo maksimalaus atsisiejimo.

Atrodo, kad maža šalis, kurios užsienio reikalų ministras buvo skambiai pavadintas „Drakono žudiku“, ima švelninti savo poziciją Kinijos atžvilgiu ir vis labiau perima atsargesnį, Vakarų šalyse paplitusį „rizikos mažinimo“ (angl. de-risking) požiūrį. Dabartinė Vilniaus retorika tarptautinėje arenoje vis dar pasižymi palyginti radikaliais raginimais atsisieti nuo Kinijos. Kartu Lietuva išlieka viena svarbiausių Taivano rėmėjų regione – nors ši pozicija tapo atsargesnė, tačiau jokių klausimų dėl Taivaniečių atstovybės ateities praktiškai nekyla net tuo atveju, jei 2024 m. Seimo rinkimus laimėtų opozicinės partijos.  Lietuvos precedentą ir laikyseną šiek tiek į paraštes pastūmė ES ir JAV, siekiančios pabrėžti būtinybę mažinti riziką ir kartu skatinti konstruktyvų daugiasluoksnį bendradarbiavimą su Kinija – tik tai daryti atsargiau ir skiriant mažiau dėmesio ekonominės naudos maksimizavimui.

Kinija, panašu, prarado susidomėjimą Lietuvą ir vis labiau reiškia abejingumą. Tokią požiūrio evoliuciją galima suprasti: iš pradžių Pekinas baiminosi, kad Vilniaus precedentas gali sukelti domino efektą regione ir stipriai pakreipti ilgalaikį status quo Kinijos nenaudai. Vis dėlto iš tolesnių įvykių Kinija suvokė, kad tai gali būti vieno išsišokėlio viražai ir Lietuvos atvejis yra išimtis, kuri nieko neužkrės. Verta pridurti, kad likusios Baltijos šalys – Latvija ir Estija – pasekė Lietuvos pavyzdžiu ir pasitraukė iš Kinijos ir VRE bendradarbiavimo formato „16 + 1“, tačiau tai nutiko po metų (kai formatas jau buvo mažų mažiausiai „komos būklės“), tad galima teigti, kad tai buvo gerai apskaičiuotas ir daug nekainuojantis diplomatinis žingsnis, kuriuo siekta „išreikšti poziciją“.

Naujai besiformuojanti geopolitinė realybė ir tektoniniai poslinkiai skatina ieškoti strategiškesnio ir tvaresnio požiūrio į Kiniją. Tikėtina, kad Lietuva perims lankstesnį ir atsargesnį, plačiai paplitusį „rizikos mažinimo“ požiūrį, kuriame ne paskutinę vietą gali užimti ir vertybės. Būtų sunku įsivaizduoti, kaip mažos valstybės interesus galėtų atspindėti faktas, kad joje nėra diplomatinės vienos iš pasaulio supergalių atstovybės. Taigi Vilnius jau rodo ketinimus normalizuoti ryšius su Pekinu, kartu išlaikydamas jau užmegztus ryšius su Taipėjumi. Šiuo atžvilgiu Lietuva turėtų vengti vadinamojo nulinės sumos žaidimo ir nubrėžti aiškią liniją tarp santykių su Kinija ir Taivanu, strategiškai bendradarbiaudama su abiem.

Raigirdas Boruta – RESC Kinijos tyrimų programos asocijuotasis ekspertas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas. Lankašyro centriniame universitete (Jungtinė Karalystė) įgijo Azijos ir Ramiojo vandenyno studijų bakalauro laipsnį (Kinijos studijų kryptis). 2020 m. Sičuano universitete (Kinija) baigė tarptautinių santykių magistro programą.

Elzė Pinelytė – RESC tyrimų praktikantė. Šiuo metu Elzė studijuoja tarptautinio valdymo ir diplomatijos magistrantūroje, Sciences Po ir Peking (PKU) universtitetų programoje.